Šeimos įtaka jauno žmogaus brandai / vystumuisi (V. Mykolaitis Putinas ir Šatrijos Ragana)

Lietuvių literatūroje viena dažniausių nagrinėjamų temų yra santykiai šeimoje. Tai yra viena tų temų, į kurias kiekvienas autorius žvelgia skirtingai, iš savos pozicijos, akcentuoja vis kitus jos aspektus, problemas, savaip ją perteikia bei kuria vis kitokį, savitą įspūdį. Dažnai šeima turi įtakos jauno žmogaus brandai. Branda – tai laiko tarpsnis, per kurį žmogus subręsta fiziškai ir dvasiškai. Žmogus gali subręsti bet kuriuo metu ir dėl įvairiausių aplinkybių. Tai gali priklausyti nuo aplinkinių žmonių, meilės, tikėjimo, pareigų. Subrendęs žmogus tampa atsakingesnis, rūpestingesnis, jis žino ko nori iš gyvenimo. Aplinka veikia žmogų, o žmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas savo reikmėms.V. Mykolaitis-Putinas – iškiliausia figūra XX a. vid. lietuvių literatūroje. Romanas „Altorių šešėly” įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas, Liudo Vasario paveikslu atskleidžiantis dramatišką individualios sąmonės formavimąsi, komplikuotą asmenybės psichiką, kovą už dvasinę laisvę. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris jaučia poetinį pašaukimą, bet tėvų valia jam lemta tapti kunigu. Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių išgyvenimų. Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje išgyventomis dienomis jis ieško pasiteisinimų išėjimui. Liudas Vasaris – jautri asmenybė. Ji gerokai pasyvi, nedrąsi. neryžtingo būdo, linkusi į vidinį uždarumą, susimastymą, turinti jautrią širdį, poetišką sielą, poeto talentą. „Bandymų dienos“ baigiasi tą akimirką, kai pirmuosius eilėraščius jau parašęs ir netgi spėjęs pagarsėti kaip poetas kunigas Liudas Vasaris ruošiasi savo pirmosioms mišioms. Iniciacija į kunigų ir į poetų luomą romano herojui dar suteikia viltį ar, tiksliau, iliuziją, kad jam pavyks sėkmingai suderinti abi dvasinės raiškos kryptis: įkūnys tėvų ir kaimo bendruomenės lūkesčius regėti jį geru kunigu ir savo paties troškimą tapti geru poetu, kad galėtų, kaip Maironis, tarnauti tautai. Gyvenime jis ieško aukštesnės prasmės, siekia įkūnyti kunigo idealą, tačiau, suvokęs, kad gali kurti, rašyti ir gerai rašyti, pamato, kad tarp poetizavimo ir kunigavimo stovi didelė bedugnė.