Ar žmonėms reikalinga prometėjiška asmenybė? (Just. Marcinkevičius, A. Kulvietis)

Amžinas prometėjiškas žmogaus savęs teigimas yra radęs literatūroje nemaža vietos, ir prometėjiškoji idėja ne vieno rašytojo net buvo stipriau išreikšta negu Aischilo. Vis dėlto prometėjizmo suprantama asmenybė yra kiek kitokia negu, pavyzdžiui, krikščioniškai suprasta. Krikščionybė asmenybę supranta daugiau moraline prasme, kaip dorinių žmogaus pastangų rezultatą. Prometėjizmui asmenybė yra ne dorinių žmogaus veiksmų rezultatas, ne aukštas dorinis žmogaus išsitobulinimas, bet žmogaus dvasios pranašumas ir jos savarankiškumas. Prometėjizmas kovoja už dvasios laisvę jos santykiuose su gyvenimo pradais. Asmenybės vardu čia yra vadinama dvasios nepriklausomumas nuo viso kito pasaulio, jos iškilimas aukščiau už visus šios tikrovės daiktus. Prometėjiška asmenybė yra ta, kuri kovoja prieš blogį, todėl tokios asmenybės yra reikalingos pasaulyje, kuriame šiuo metu yra daug blogio. Šiandien savo kalboje pristatysiu Just. Marcinkevičiaus ir A. Kulviečio kūrybą.Just. Marcinkevičius poetizuoja prometėjišką ryžtą tobulinti pasaulį, ugdo ištikimybę didesniems humanistiniams idealams, tikrų dvasinių vertybių ilgesį. Tai ir sudaro jo kūrybos liaudiškumą, lemia platesnį jo rezonansą. Jo dorybė, pakantumas bei lyriškumas iki šiolei dar žavi ir jauną, ir seną. Justinas Marcinkevičius antrojoje poetinės dramos trilogijoje „Mažvydas“ vaizduoja pagrindinį herojų, kaip išmintingą asmenybę, siekusią atvesti žmonės į doros kelią savo darbais. Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas“ pagrindinis kūrinio veikėjas yra Mažvydas, kurį galime vadinti gyvenimo mokytoju. Jis išmintinga asmenybė siekusi atvesti žmonės į doros kelią, norėjusi parodyti kas yra gera, o kas bloga, skleidusi savo sampratą apie pasaulį, bandžiusi išmokyti lietuviško žodžio. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas – istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą Tai pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiamasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė. Scena, kurioje Mažvydas kalbasi su Vilentu, atskleidžia Mažvydo nusivylimą bei pasidavimą: ,,ir vystam lyg nušalnotos rudens žolės”. Jam skaudu , kad darbas, kurį Martynas atliko ir kurį Vilentas pavadino „Titano darbu”, yra beprasmis, kaip „Sizifo darbas”. Mažvydas yra sunerimęs ir abejoja, ar dar ilgai lietuvių kalba išliks Karaliaučiuje. Vilentas, kaip vienas iš lietuvių raštijos kūrėjų, nesupranta Mažvydo pozicijos, jo neįkainojamą ir neįvertinamą darbą – Katekizmą įvardija Titano darbu, kuris reiškia stiprybę ir galybę.