Maironio poveikis lietuvių kultūrai ir visuomenei

Maironis – naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, savo poezijoje išreiškęs to meto tautinius siekimus, dėl to vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. Savo poezijos įtaka kitiems rašytojams sukūrė lietuvių literatūroje vadinamąją maironinę mokyklą. Nuo Maironio prasideda savarankiška lietuvių literatūros tradicijos raida. Joks kitas lietuvis poetas prieš Maironį ar po jo negali pasididžiuoti tokiu populiarumu, priėmimu ir supratimu tautoje, kaip Maironis.

Humanitarinių mokslų daktarė Brigita Speičytė teigia, kad nuo Maironio prasideda savarankiška vienakalbė lietuvių literatūros tradicija. Iki tol Lietuvos literatūra buvo kuriama ne tik lietuvių kalba. Maironis ją išvedė iš dvikalbystės, nors pats, kaip rašė Vaižgantas, buvo lenkų kalba gyvavusio „lietuviškojo Vilniaus romantizmo atžala“. Bet Maironis apsisprendė savo eiles rašyti tik lietuvių kalba ir sudegino rankraščius, kuriuos nuo gimnazijos laikų rašė lenkiškai. Lūžis įvyko jam pradėjus studijuoti Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, apie 1884-1885 metus, o 1885-aisiais jis jau debiutavo „Aušroje“. Maironio poezija darė didelį poveikį bendruomenės tautinei savimonei. Tuo jis skiriasi nuo ankstesnių poetų – Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Antano Baranausko. Maironis sukūrė simbolinius vaizdinius, o jais jis įtvirtino Lietuvos praeities suvokimą ir apibrėžė krašto teritoriją, kurią buvo galima vėliau įtvirtinti politiškai, ir sukūrė tautos ateities viziją. Visa tai perteikė sklandžia, paveikia kalba. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Maironis dideles viltis siejo su bajorais. Visus juos Lietuvoje jis laikė lietuvių tautos dalimi. Tikėjosi, kad šie imsis savo paveldėto socialinio vaidmens – būti tautos vadovais. Bet, Maironio požiūriu, jie turėjo būti lojalūs lietuviškai kultūrai. Maironis manė, kad lietuvių kultūra neturi būti tik liaudies, valstietiška kultūra, o turi būti nacionalinė. Poemoje „Jaunoji Lietuva“ moderni lietuvių kultūra kuriasi žemaičių bajoro Goštauto dvare. Kaip ir Adomo Mickevičiaus „Pone Tade“ lenkiškumo centras irgi yra bajoro dvaras.