Kokį poveikį kultūrai ir visuomenei daro kryptingai veikianti asmenybė?

„Jei tavo veiksmai įkvepia kitus svajoti daugiau, mokytis daugiau, nuveikti daugiau ir tapti kažkuo didesniu - tuomet tu esi tikras lyderis“. (John Quincy Adams) Vieno žmogaus lyderiavimas jau nuo seno žinomas reiškinys. Būtent tokios istorinės asmenybės kaip: Mindaugas, Vytautas Didysis, Žygimantas Augustas, Napaleonas, Hitleris, Stalinas... Jie visi buvo lyderiai, kai kurie iš jų kūrė blogį, bet esmė tame, jog paskui juos ėjo žmonių minia, pasirįžusi užmerkti akis į jų blogus darbus ir garsiai ploti, kai padaromas žygdarbis. Lietuvoje kryptingai veikiančių asmenybių karta neužisibaigė ties LDK gyvavimu, metai iš metų, karta iš kartos lyderių pozicijos buvo nuolatos užimamos. Šiandien norėčiau aptarti tris labai svarbias visai Lietuvai asmenybes: Vincą Kudirką, Vaižgantą ir Justiną Marcinkevičių. Jų indėlio į kulūrinį bei visuomenės gyvenimą jokiais būdais negalima pamiršti.

Vienas pagrindinių tautinio sąjūdžio ideologų, publicistas, prozininkas ir poetas, literatūros kritikas – Vincas Kudirka, pats savo kailiu patyrė ką reiškia atsiriboti nuo lietuvybės, o vėliau grįžti prie jos ir tapti tikru tautos patriarchu. Jaunystėje tėvo verčiamas įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet nebaigė - buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Nors netekęs tėvų paramos, beigė Marijampolės gimnaziją ir medicinos studijas Varšuvoje. Patekęs į aukštesnės kultūros aplinką Kudirka vengė kalbėti valstiečių tėvų kalba. Pats sakė, jog tuo metu kažin kas dėjosi jo dvasioje, jam buvo gėda atsiminti savo vaikystę, o yptatingai baiminosi, kad draugai supras jį mokant lietuviškai. Būtet lietuvių kalbos mokėjimas Kudirką būtų reprezentavę kaip artojaus sūnų, o pasirinkus lenko kilmę jis tapo ponu. Baigė jis gimnaziją su suvokimu, jog būti lietuviu lyg ir nederta.