Aukojimosi aukštesniems idealams ir asmeninio gyvenimo susidūrimas lietuvių literatūroje

Lietuvių literatūroje veikėjai dažnai stengiasi dėl kitų gerovės, neprisimindami paties savęs. Taip jie pasiaukoja aukštesniems idealams, pamiršdami apie savo asmeninę laimę. Taip pat lietuvių literatūroje veikėjams tenka rinktis: tarp pareigos ir asmeninio gyvenimo. Todėl šianden savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose matomas tiek pasiaukojimas aukštesniems idealams, tiek asmeninio gyvenimo susidūrimas.

Poetinė drama Mažvydas – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Ši drama buvo parašyta paminėti pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas 450 metinių sukakčiai. Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas (Mažvydo pusbrolis) atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Mažvydas yra išmintinga asmenybė siekusi atvesti žmonės į doros kelią, norėjusi parodyti kas yra gera, o kas bloga, skleidusi savo sampratą apie pasaulį, bandžiusi išmokyti lietuviško žodžio. Mažvydas – kilni asmenybė, suvokianti savo pašaukimą ir tam tikslui aukojanti savo gyvenimą. Mažvydas jaučia nutautėjimo grėsmę, todėl puoselėja lietuvišką žodį. Šį darbą apsunkina protestantų ir katalikų konfliktas, pagonybės ir krikščionybės susidūrimas. Pagrindinis šios dramos konfliktas yra žmogaus pareigos, aukojimosi aukštiems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. Dramoje „Mažvydas” mes matome žmogų idealistą, nesavanaudį, pasiaukojantį, bet kokia kaina siekiantį savo tikslo. Net ir šių dienų žmonės iš jo galėtų daug ko pasimokyti. Šis žmogus linkęs paaukoti save dėl kur kas aukštesnių tikslų. Jis vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis. Toks žmogus – tai tarsi pavyzdys kitiems, kaip jie turėtų elgtis, norėdami pasaulį padaryti geresnį. Galbūt kai kam gali atrodyti, kad Mažvydo pastangos kažką pakeisti yra beprasmiškos, tačiau kiekvienas žmogus iš jo gali pasimokyti, kad jis turi stengtis iš savo pusės padaryti viską, kas nuo jo priklauso – tik šitaip žmogus gali pasiekti savo tikslą.