Kiekviena epocha kuria savo gyvenimo būdą, tradicijas, papročius

Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“. Žmogaus gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti gamta, klimatas stipriai įtakoja žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia gamtos ritmas: susipynę gamtos ir darbo ritmai tampa to krašto, šalies tradicijomis. Žodis „tradicija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio traditio ir reiškia perdavimą, pasakojimą. Keičiantis supančiai aplinkai, gyvenimo sąlygoms papročiai dažnai praranda savo pirminę prasmę ir tampa apeigomis, kurios, kaip papročiai, toliau perduodami iš kartos į kartą. Taigi, šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose išryškėja žmonių gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai.

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01–1780 02 18) – vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės – lietuvininkų tautos – epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy) klebonas. Jis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K. Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Vaizduojama gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, todėl žmogus turi iš jos imti pavyzdį. Taip pat dėmesys yra atkreipiamas ir į darbo svarbą. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Taigi K. Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ pavaizduotas XVIII a. vidurio Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, jų antagonistiniai socialiniai ir tautiniai santykiai. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas.