Žmogus iš pilkos masės

Koks žmogus gali būti be savo nuomonės? Koks jis žmogus priklausomas nuo kitų? Visą gyvenimą klausydamas tik kitų nurodymų ir stengdamasis įtikti jam. Jis pasakė tą, jis pasakė aną. Ir visi visuotinai mes darome tai ką kiti liepia. Turime būti lyg avelės. Paliepia eiti i dešinę, mes einame, nesvarbu kad mums tai nepatinka. Žinoma, atsiranda tų šiuolaikinių Žanų d‘Ark, kurie nebijo nieko. Bet dažnai žmogus būna tiek sužeistas, tiek paveiktas kitų žmonių, kad bijo žengti kairėn, o ne dešinėn ir pabūti kitokiais, padaryti kažką blogai....

Tie kurie svajoja, kurie užsimerkia ir savo mintimis keliauja per keliolika skirtingų savo susikurtų pasaulių- jie išskirtiniai, jie nepaprasti. Būtent tas nesupratimas tikrame gyvenime, juos priverčia pagalvoti apie pasaulį, kurio jie norėtų, apie pasaulį be sienų, apie pasaulį su šypsena. Kodėl daugelis turi savo žmogų- savo idealą, paskui kurį nori sekti koja kojon? Tik todėl, kad atrastų kitame žmoguje tai, kas padėtų jiems atrasti save- taip suniokotą kitų.

Kodėl turime būti vergai, tenkinti norus ir neįgyvendintas svajones. Kodėl gyvenimas taip keičia žmones? Kodėl jie taip elgiasi? Klausimas- kaip padėti jiems? Kaip padėti SAU?

Norisi dingti. Rodos tu jiems trukdai. Kliudai gyventi gerai. Nes tu tik klaida. Tu gadini jų gyvenimą. Tu juos nervuoji. Jie rėkia. O tu tyli. Nes negali pasakyti savo nuomonės. Tu bijai. Arba tiesiog jautiesi bejėgis. Tu nori rėkti. Tu nori verkti. Bet visi laikys tave silpnu. Tu stereotipu auka. Tu negirdimas. Niekam neįdomus. Visi kurti. O tu nebyliai rėki.

Kartais viskas taip susideda į vieną muilo burbulą, kuris tik papūtus pavasariniam vėjeliui gali sprogti. Ir sprogsta. Ir tada visi kartoja- kaip tu perdedi, gyvenimas nėra blogas. Bet patys nesupranta, kad galbūt tą blogį iš savęs jie perduoda kitiems, patys norėdami išlikti nuošalyje ir nekalti?