Mariaus Katiliškio novelė „Kaitra“ - žmogus gamtos ir jausmų stichijoje

XXa. lietuvių literatūros kurso atsiskaitomajam darbui - analizei pasirinkau M. Katiliškio novelę „Kaitra“ iš romano „Užuovėja“. Tokį mano apsisprendimą lėmė šio autoriaus kiek neįprasta rašymo maniera – į mokyklos programas jis nebeįtraukiamas kaip per daug sentimentalus, rašantis per daug „ištemptu stiliumi“ ar nebeaktualus šiuolaikiniam jaunimui. M. Katiliškis iš tikrųjų tik labai jautriai reaguoja ir aprašo gamtą, žmogų, bei pastebi šiųjų paraleles, žvelgia į kaimą šiltu žvilgsniu. M. Katiliškio neabejotinai negalima ignoruoti tiek kalbant apie iki kolūkinio kaimo kultūros aprašymą, tiek galvojant apie gamtos įspūdžio kūrimą, vietomis įgaunantį impresionizmo bruožų. Novelėje „Kaitra“ skleidžiasi abi šios savybės, galima manyti, kad žmogus pateikiamas kaip vienas iš gamtos ir stichijos elementų.

Kalbėti apie šią novelę norėčiau pradėti nuo pirmųjų skaitytojo įspūdžių sklaidant Mariaus Katiliškio novelių romaną „Užuovėja“. Į akis, visų pirmiausia, krenta grafinė kūrinio forma - skaitytojui pateikiamos dvylika novelių skirtingais vieno žodžio (daiktavardžio) pavadinimais. Juose neabejotinai dominuoja gamtos stichijų ar su gamta susijusių darbų pavadinimai: „Lietus“, „Polaidis“, „Apyaušrė“, „Pupžydys“, „Linarūtė“, „Delčia“, „Sniegas“. R. Šilbajoris teigia, kad tokia struktūra „sudaro grupę epizodų, lyg ir prisiminimų apie vieno aukštaičių kaimo buitį ir žmones“. Bet kokiu atveju, galima manyti, kad M. Katiliškio taip aprašomas kaimas dar nepaveiktas aplinkinių įtakos, tarytum „plaukiantis“ iš prisiminimų, kuriuose žmogus visa savo būtimi susijęs su gamta.