Filosofavimas apie žmogų ir techniką

Techniką žmogus laiko kaip priemonę, kuri leidžia gamtinę įvairovę palenkti savo poreikiams bei tikslams. (lyja lietus – skėtis technikos išradimas, stogas virš galvos, sukūrė vamzdynus, lietvamzdžius, vėjas – gaminama elektros energija, pati pirmoji technologija ugnis). Pasak Juozo Griniaus, tik gyvulys savo gyvenimo sąlygas randa gamtos duotas, o žmogus turi pats jas susikurti. Kadangi gyvulio egzistencija remiasi jo prisitaikymu specialiai aplinkai, tai, žemės istorijoje pasiketus gamtinėms sąlygoms, daug gyvulių rūšių išnyko, nepajėgusios prisitaikyti. O Žmogaus egzistencija priešingai, remiasi ne prisitaikymu aplinkai, o susikūrimu visomis įmanomomis priemonėmis, kurias vadiname technika. Dėl tokio techinio kūrybingumo, išrandingumo žmogus ne tik egzistuoja, yra, bet ir užtikrina vis geresnes gyvenimo sąlygas.

Visada žmogus kūrė techniką, bet niekada anksčiau technikos pažanga nevyko taip sparčiai ir netraukė žmogaus dėmesio tokiu ypatingu būdu, kaip pastarąjį šimtmetį. Ne be reikalo šį amžių vadiname technikos laikmečiu. Keliamos dvejopos prasmės, kodėl toks pavadinimas tinkamas: viena prasme dėl to, kad, pasitelkus mokslo ir technikos pažanga, tai virto į jėgą, galinčią išpildyti visus žmogaus lūkesčius, antra prasme dėl to, kad technika virsta ir rūpesčiu, kur žmogus žengia – į ateitį ar pražūtį. Čia ir kyla problema, kaip technikos amžius keičia žmogų.