Ar galima būti laimingam, gyvenime labiausiai vertinant pareigą?

Gyvenime žmogus turi priimti nemažai sunkių sprendimų. Vienas sunkiausių – ar pasirinkti asmeninę gerovę, ar pareigą? Atlikdamas pareigą žmogus turi pasiaukoti kitų labui, todėl kyla grėsmė, kad jis nebus laimingas. O gyvenimą visi turime tik vieną, todėl nieko keisto, kad kyla abejonių. Bet ar tikrai pasirinkęs pareigą, žmogus atsisako laimės? Rašytojo Justino Marcinkevičiaus dramoje ,,Mažvydas“ atsiskleidžia žmogaus, labiausia vertinančio pareigą, situacija. Šioje dramoje atsispindi, kad laimė yra skirtinga ir nuo pačio žmogaus priklauso, ar gyvenime labiausiai vertindamas pareigą, jis bus laimingas.

Ar pasirinkus pareigą, žmogus bus laimingas, priklauso nuo žmogaus sugebėjimo savo laimę susieti su bendra žmonių gerove. Jeigu esi žmogus, kuris nesijaučia laimingas, kol kiti aplinkiniai, pavyzdžiui, tautiečiai susiduria su sunkumais, jausiesi blogai, kol jiems nepadėsi, net jei tavo asmeninis gyvenimas klostysis puikiai. Marcinkevičiaus dramoje ,,Mažvydas“ pagrindinis herojus aukojasi dėl Lietuvos, dirba tautos labui, rašo Katekizmą, šviečia pagonis lietuvius, skleidžia protestantizmą. Visa tai jis daro iš pareigos, ne iš meilės: Aš nesakau, kad taip dariau iš meilės. Tačiau jį kankina ilgesys tėvynės, iš kurios buvo ištremtas dėl savo įsitikinimų. Kartu su tėvyne, veikėjas ilgisi ir paliktos mylimosios, kuri liko kitoje Nemuno pusėje. Meilė – vienas gražiausių dalykų, kuriuos žmogus gali patirti gyvenime, tačiau šis veikėjas pasirenka ne savo, bet daugumos laimę – dirba lietuvių labui: Aš privalėjau čia atvykti, čia/Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių/Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties./Aš čia buvau… aš čia esu kaip oras/Kaip duona, kaip vanduo… Mažvydas pirmiausiai save mato kaip tautos kūno sudedamąją dalį ir nori, kad tas kūnas – tauta būtų laiminga.