Ar abejingumas gali lemti žmogaus likimą?

„Nebijok priešų – blogiausiu atveju jie gali tave užmušti, nebijok draugų – blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingųjų,“ – įspėja lenkų rašytojas Brūnas Jasenskis. Iš tiesų, nors apatiškumas primena tik menką žariją, nuo jo galima smarkiai nudegti. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Dėl nejautrių žmonių kenčia ne tik aplinkiniai, bet ir jie patys – lygiažiūris asmuo yra svetimas sau ir kitiems, pameta kryptį, jo požiūris į gyvenimą gali net jį nutraukti.

Visų pirmiausia, abejingumas skatina asmenį užsidaryti savyje ir atsiskirti nuo jam priešiško pasaulio. Apatiškas žmogus gali tapti dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina. Tačiau ar toks atsiskyrimas tikrai apsaugo nuo dvasinių kančių? Ar nebūtų geriau stotis akis į akį su nemalonia tikrove ir stengtis ją įveikti? Sunkią kovą su abejingumu galima įžvelgti XX a. pražios lietuvių rašytojo VINCO MYKOLAIČIO – PUTINO biografijoje. Jis net dvidešimt metų priešinosi sau. Savo romane ,,Altorių šešėly“ kūrėjas perteikė ir daug savo paties išgyventų dvejonių dėl pašaukimo. Pagrindinį veikėją Liudą Vasarį tėvai visą gyvenimą tikina, jog jis turi būti kunigu. Vaikinas pats tuo patiki, tačiau įstojęs į seminariją pradeda abejoti kunigystės pašaukimu. Savo širdyje girdi vis garsiau ir garsiau prabylantį poeto balsą, vis sunkiau tampa eiti savo luomo keliu. Kunigų seminarijos sienos jį atskyrė nuo širdžiai artimos gamtos, galimybės joje būti ir varžė vaikino jautrią, menišką sielą bei laisvę kurti. Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu. Liudas stengiasi parodyti abejingumą savo tikrajam pašaukimui, nors tai „gramzdino jį į apatiją ir slėgė poetinius jo vaizduotės polėkius labiau negu pats seminarijos režimas. <...> Jis nematė, kad jam gresia pavojus uždusti su savo užsidarymu, su savo laisvomis mintimis ir gražiais manymais.“ Vasaris nusprendžia tapti pavyzdingu klieriku, daugiau mokytis, vakarais likti tuščioje koplyčioje, kurioje tvyrojo jį kerinti paslaptinga atmosfera, tačiau tokios priemonės tapti labiau tikinčiam jam buvo tik kančia, per tą laiką visai apleido skaitymą, eilėraščių ir dienoraščio rašymą.