Ar Platonas, siedamas meilę su dievu Erotu, meilę laikė tik erotine, fiziška, ar ji suprantama daug plačiau?

Vienas iš seniausių klausimų žmonijos istorijoje yra klausimas apie meilę. Šį klausima kėlė ir pirmieji filosofai. Kas yra meilė? Ką ji reiškia? Kokia ji yra? Ka ji duoda? Į šiuos klausimus bandė atsakyti daugelis filosofų. Vienas iš jų yra Platonas. „Puota arba apie meilę“ - vienas geriausių Platono dialogų. Kūrinyje aiškinama meilės samprata, o savo teiginius Platonas ilistruoja siedamas meilę su dievu Erotu. Senovės graikai turėjo daugybę žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą, seksualinę aistrą, kurią vadino eros. Su šiuo žodžiu siejamas ir dievas Erotas. Erotas - (romėnų filosofijoje Amūras, Kupidonas ) tai visų pirma aistringos, fizinės meilės, vaisingumo, geismo, sekso dievas. Paprastai jis vaizduojamas kaip išdykęs berniūkštis ar kūdikis su lanku ir strėlėmis. Jis nenuspėjamas, kartais piktai pajuokiantis, priverčiantis įsimylėti pačius skirtingiausius žmones. Jo strėlėms neatsispiria net dievai. Erotas valdo fizinę meilę, vaisingumą, malonumą, seksą, aistrą ir ją lydinčius pavydo, prieraišumo jausmus. Platonas meilę siejo būtent su Erotu, o savo mintis pateikia puotos dalyvių lūpomis. Kiekvieno puotos dalyvio nuomonė skirtinga, todėl kyla klausimas, kokią meilės sampratą Platonas išryškina?

Daugelis filosofų, mokslininkų, psichologų yra nuomonės, kad antikiniais laikais meilės nebuvo, o buvo tik fizinė erotika, paprastas lytinis potraukis. Dar senovėje žmonės ėmė svarstyti, kada atsirado meilė - ar ją žmogus atsinešė iš gyvulių pasaulio, ar ji atsirado vėliau. Daug kas galvoja, kad meilė gimė vėliau už savo giminaičius - neapykantą, pavydą, nuoširdumą, motinystės jausmą. Urviniai žmonės, kurie gyveno ordomis, grupinėmis santuokomis, turbūt, nepažinojo jokios meilės. Senovės tyrinėtojai teigia , kad ji neegzistavusi, netgi pereinant prie vienpatystės. Remdamasis Morgano ir Bachofeno darbais, Engelsas rašė: „Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai it t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams tiek ir moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intymiausius santykius.” Hegelis taip pat rašė, kad antikiniame mene meilė nėra „toks subjektviai gilus ir intymus jausmas“, kaip vėlesniais laikais. Senovės tragedijose, Hegelio nuomone, irgi nėra meilės romantine prasme. Bet ar galima sakyti, kad senovėje nebuvo tikros meilės? Apie meilę kalbama jau seniausiuose Graikijos mituose, o beveik prieš 25 amžius netgi atsiranda dvasinės meilės teorijų – Sokrato, Aristotelio, Platono. O graikų meilės dievai? Meilės deivė Afroditė ir kiti meilės dievai? O jeigu buvo meilės dievai ir teorijos, tai iš kur jos atsiranda, jei ne iš meilės? Mąstant apie meilę, galima pamineti, kad Platonas meilę sieja su Erotu (fizine meile), tačiau gal jo darbuose įžvelgiama ir romantinė meilė? Taigi, kokia meilės samprata Platono nuomone – tik fizinė ar ir dvasinė?