Baltaragio malūnas

Baltaragio malūnas – žymiausias Kazio Borutos kūrinys, kuriame persipynusi fantastika ir realybė. Tai meilės istorija, papildyta savotišku humoru, liaudiškais ir pasakų elementais. „Baltaragio malūnas“ ypatingas tuo, jog nors iš šalies ir atrodo kaip paprasta pasaka apie mitologines būtybes ir nelaimingą meilę, tačiau išlaiko realybės jausmą. Veikėjai yra dramatiški ir kartais absurdiški, bet tuo pačiu metu ir tikroviški, o visos emocijos ir mąstysena atsispindi ir mūsų pasaulyje.

Vienas iš įsimintiniausių ir įdomiausių knygos veikėjų – Pinčukas. Tai kadaise buvęs angelas, kuris pasidavęs pagundoms nukrito į žemę, ir kaip tyčia pataikė į Udruvės ežerą, kur ir prasidėjo visa „Baltaragio malūno“ istorija. Lietuvių tautosakoje velniai dažniausiai aprašomi gyvenę tankiuose miškuose arba apleistose, prišnerkštose pelkėse. Ne išimtis yra ir Pinčuko buveinė – Paudruvės pelkės, „klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“, kurios „buvo klastingos net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos.“ Jos labai tiko tokiam veikėjui kaip Pinčukas, mat jis visą laiką leisdavo vienas, atsiskyręs, o jo lieknas yra nuo pasaulio atskirta vieta, kur „mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi prasmegęs.“