Kazys Saja ,,Po to kai jie pavirto medžiais“

Sakoma, kad pasaulyje yra tik viena gera knyga, bet kad ją rastum, reikia perskaityti šimtus kitų knygų. Tačiau jau pagaliau suradus sau gerą knygą ,tai dar nereiškia, kad suradai sau naudingą knygą...

Ieškant tos vienintelės siūlau pirmiausia mestelt akį į prozininko, dramaturgo Kazio Sajos kūrybą. Jis gimė 1932 metais, taigi per 83 -is metus rašytojas turi sukaupęs ir vis dar kaupia gerąją patirt. Rašytojo kūrinius skaito tiek mažieji skaitytojai, tiek suaugusieji, nes jo kūriniuose ir atsispindi visa ta geroji ir sukauptoji patirtis. Jo kūriniai visada kažko pamoko – yra naudingi. Būtent toks rašytojo kūrinys, tiksliau literatūrinė pasaka ,,Po to kai jie pavirto medžiais“ ir yra.

Šis naujos apysakos tipo kūrinys yra paremtas tautosaka. Kazys Saja tarsi parašė lietuvių liaudies pasakos ,,Eglė žalčių karalienė“ tęsinį. Tačiau kiek priešingai nei tautosakos kūriny, šitoje apysakoje rašytojas subėrė visą verdantį katilą jausmų. Tai patvirtina net pirmosios eilutės ,,Į beskausmę, žalią girios ramumą jie grimzdo pamažu – kaskart vis aiškiau suprasdami, kad jų jau niekas niekur nebelaukia, nebėra ko skubėti ir nerimauti, kad per tą gyvenimo šurmulį ką nors netyčia nuskriausi, išduosi ar su neapykanta pastosi kelią“.