Didžiosios reformos Didžiojoje Britanijoje ir Naujojoje Zelandijoje: gyventojų lūkesčiai ir pasitikėjimas

Žvelgiant į praeitį, kuomet Didžiojoje Britanijoje ir Naujoje Zelandijoje buvo vykdomos pakankamai didelio mąsto reformos, galima matyti, jog jos neigiamai paveikė jautriausius visuomenės sluoknius ir darbininkus. Šiuo metu reformų rezultatai vertintini įvairiai, tačiau anuomet jos pareikalavo išaugusios bedarbystės, skurdo lygio kylimo ir t.t. Todėl šiame darbe nuspręsta paanalizuoti visuomenės (rinkėjų) reakcijas į vykdomas reformas, iškeliant klausimą, ar tokio pobūdžio reformos reiškia politinę savižudybę.

Didžiausią diskomfortą valstybėse veikiausiai sukėlė privatizacija, pramonės ir paslaugų sektoriaus dalies priklausančios valstybei mažinimas. Pastebėtina, jog po Antrojo Pasaulinio karo daugelyje valstybių ženkliai augo valdžios išlaidos lyginant su BVP ir buvo pradeda svarstyti, jog tai yra problema, kurią būtina spręsti. Tačiau gyventojai jau buvo pripratę prie valstybės kuriamos gerovės ir saugumo, todėl buvo akivaizdu, jog bus sulaukiama rimto pasipriešinimo ir nusivylimo.

Galima matyti, jog šis procesas itin aktyvus buvo abiejose valstybėse, nors ir turėjo pakankamai skirtingas formas. 1983 m., t.y. antrosios Margaret Thatcher kadencijos pradžioje, buvo užsimota parduoti milijardus svarų sterlingų kainavusio valstybės turto. Privatizacijos procesas buvo skausmingas ir ne visi aspektai vertinami palankiai. Skaudžiausia buvo, jog daugybė britų šiame procese neteko darbo. Kritikai teigė, jog turtuoliai ir toliau lobo, o darbo žmonės toliau skurdo. Be to, nebuvo įgyvendinti visi uždaviniai susiję su privatizacija. Pavyzdžiui, siekiant sumažinti viešojo administravimo aparatą, jis buvo netgi padidintas, kadangi atsirado stambių institucijų reikalingų privatizuotoms įmonėms kontroliuoti. Tačiau to iš „Geležinės ledi“ buvo galima tikėtis – būdama konservatorių partijos atstovė ji turėjo ginti verslo interesus ir stengtis mažinti valstybės sektorių.