Ataskaita už tiriamąjį projektą III. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos Lietuvoje analizė

ĮVADAS

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. Kovo 11-osios aktu, vienu iš sunkiausiai sprendžiamu uždavinių tapo privatinės žemės nuosavybės teisės atkūrimas ir šio turto sugrąžinimas savininkams. Buvo numatyta atkurti žemės nuosavybę, žemę grąžinant natūra, suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje arba kompensuojant, pasirenkant kompensavimo būdą.

Po nepriklausomybės atkūrimo pradėta žemės reforma yra valstybės vykdomas žemės sistemos (žemėvaldos) ir žemės naudojimo tvarkos (žemėnaudos) arba visų agrarinių santykių pertvarkymas. Žemėvalda ir žemėnauda pertvarkomos vadovaujantis žemės reformos įstatymais, nuostatais ir kitais teisiniais aktais. Pagrindiniai vykdomų pertvarkymų motyvai yra: 1) politiniai – įgyvendinti naują ūkinę sistemą ar politinę doktriną; 2) ekonominiai – padidinti žemės ūkio gamybos efektyvumą; 3) socialiniai – sustiprinti vieną ar kitą visuomenės grupę, keisti turtinius santykius ir darbo pobūdį žemės ūkyje; 4) teisiniai – parengti žemės nuosavybės santykius reglamentuojančius įstatymus [2]

Žemės reformos tikslai: įgyvendinti Lietuvos piliečių teises į žemės nuosavybę, įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir pertvarkant ją, sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybai, laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas, atkurti racionalų žemės bei kitų krašto gamtinių resursų naudojimą. Žemės reformos būtinybę diktuoja šalies politinis ir ekonominis vystymasis o jos radikalumas priklauso nuo šalyje susiklosčiusių socialinių ir ekonominių santykių visumos, visuomenės grupių jėgos santykių, valstybinės valdžios charakterio.

Tačiau nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės reformos procesas vyksta ne taip sklandžiai kaip buvo numatyta, pasitaiko įstatymų pažeidimų, dėl ko kyla daug problemų. Žemės reformos vykdytojams tenka spręsti problemas arba teikti motyvuotus argumentus dėl buvusios privačios žemės grąžinimo sąlygų, kompensavimo už valstybės išperkamą (negrąžinamą buvusioje vietoje) turėtą žemę dydžio ir tvarkos, taip pat dėl valstybinės žemės apsaugos nuo išvaistymo, kai ji privatizuojama pažeidžiant lygiavertiškumo principą ar visuomenės interesus.

Magistro darbe analizuojami nuosavybės teisių atkūrimo būdai, nuosavybės teisių atkūrimas kaimo ir miesto vietovėse, žemės reformos teisinė bazė ir jos kaita. Nagrinėjama institucijų, atsakingų už atliekamų funkcijų žemės tvarkymo srityje įgyvendinimą, žemės administravimą, bei pasikeitimus, piliečių atžvilgiu, po Apskričių panaikinimo. Analizuojamos svarbiausios nuosavybės teisių atkūrimo problemos turėjusios įtakos žemės reformai bei jų sprendimo būdai.

Magistro darbo tyrimo objektas – Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas Lietuvoje, žemės

reformos eiga.

2

Darbe siekiama pagrįsti hipotezę, kad siekiant sudaryti prielaidas Lietuvos žemės reformos vystymuisi ir tobulėjimui, būtinas ne tik institucinių struktūrų efektyvus bendradarbiavimas ir teisinės bazės vystymas, bet ir viešojo ir privataus sektorių partnerystė bei sugebėjimas perimti, pritaikyti ir įgyvendinti siūlomas technologines naujoves žemės reformos srityje.

Darbo tikslas - Išanalizuoti žemės reformų bruožus, pagrindinius tikslus, nuosavybės teisių atkūrimo būdus, teisė aktus bei pagrindines nuosavybės teisių atkūrimo problemas ir jų sprendimo būdus. Išnagrinėti institucijų įgyvendinančių žemės administravimą kompetenciją.

Darbo tikslui pasiekti ir hipotezei pagrįsti išsikelti tokie uždaviniai:

1. Teoriniu aspektu aptari žemės reformų bruožus, pagrindinius tikslus ir nuosavybės teisių į

žemę atkūrimo būdus bei apžvelgti Europos šalių agrarinių reformų panašamus ir skirtumus.

2. Išanalizuoti Lietuvos žemės reformos teisinės bazės raidą ir dabartinius žemės reformos

įgyvendinimą reglamentuojančius įstatymus.

3. Apžvelgti institucijų vykdžiusių žemės tvarkymo ir administravimo įgyvendinimą,

nuosavybės teisių atkūrimo eigą ir identifikuoti bei įvertinti pagrindines su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias problemas ir kliūtis, bei pokyčius po apskričių valdymo 2010 m. reformos.

4. Pateikti išvadas ir rekomendacijas, kurios galėtų pasitarnauti spartinant iki šiol neišspręstų

žemės reformos klausimų sprendimą.

Darbo metodai. Darbe naudojama mokslinės literatūros, teisės aktų ir kitų oficialių dokumentų bei statistinių duomenų analizės, loginio sisteminimo ir aprašomasis metodai.

Darbo struktūra: įvadas, trys skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas.

Pirmame darbo skyriuje yra nagrinėjama pagindiniai Lietuvos žemės reformų bruožai istoriniu aspektu, tikslai bei nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdai. Analizuojama Vakarų ir Centrinės europos šalių agrarinių reformų svarbiausi bruožai.

Antrame darbo skyriuje analizuojama žemės reformos įgyvendinimą reglamentuojantys įstatymai bei įstatymų pasikeitimų įtaka žemės reformai. Nagrinėjama piliečių nuosavybės teisių atkūrimo kaimo ir miesto teritorijoje eiga ir įgyvendinimas.

Trečiame darbo skyriuje analizuojama institucijų vykdžiusių žemės tvarkymo ir administravimo įgyvendinimą kompetencija ir nuosavybės teisių atkūrimo eiga bei pokyčiai po apskričių reformos.

Naudota literatūra: Užsibrėžtam tikslui pasiekti buvo naudojamasi moksline literatūra, Lietuvos Respublikos teisės aktais, dokumentais, įstatymais, straipsnių publikacijomis spaudoje, bei interneto informacija, susijusia su nuosavybės teisių į žeme atkūrimu, žemės reforma.