Darbas lietuvių literatūroje (K. Donelatis, B. Sruoga, A. Škėma)

„Laimė atitenka tam, kuris daug dirba“,- sakė italų renesanso tapytojas, poetas Leonardas da Vinčis. Darbas jau nuo senų senovės lietuviui buvo labai svarbus, užėmė vieną iš pirmųjų vietų žmogaus vertybių hierarchijoje. Darbštumas, meilė darbui, o ne tinginystė buvo tos savybės, dėl kurių lietuvių tautosakoje vaizduojami mergelė ir bernelis buvo išaukštinami ir vertinami. Ne veltui mūsų tautosaka tokia turtinga darbo dainomis. Jas žmonės dainuodavo šienpjūtėje, rugiapjūtėje, medžiodami, uogaudami, žvejodami ir atlikdami kitus kaimo žmogaus buities darbus. Net iš mūsų patarlių galime suvokti darbo svarbą, juk sakoma: „kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ arba „verkia duonelė tinginio valgoma“. Darbštų žmogų savo kūryboje vaizduoja ir daugelis žymių lietuvos rašytojų, tokių kaip Kristijonas Donelaitis, Balys Sruoga ir Antanas Škėma.