Lietuvės moters paveikslas XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje

Žemaitė, Petkevičiaitė - Bitė, Lazdynų Pelėda, rašiusios XXa. pradžioje, buvo rašytojos realistės. Jos su meile vaizdavo moterį, sunkiai nešančią šeimos naštą, moterį - beteisę šeimoje, moterį dvaro aplinkoje. Žemaitės apsakyme „Marti“ vaizduojamas gyvenimas pobaudžiaviniame Lietuvos kaime. Labai gerai pažinusi kaimo gyvenimą, ypatingai sunkią moters dalią, Žemaitė iš gausybės gyvenimo detalių sukūrė labai realų bei įspūdingą moters paveikslą. Panašių likimų moterų kaip Katrė arba Vingienė tada galėjai sutikti ne vieną. Skaitydamas Katrės gyvenimo dramą, skaudžiausiai pajunti moters beteisiškumą. Iš atskirų apsakymo detalių sužinome, jog Katrė labai švelnios prigimties, darbšti bei jautri moteris, bandanti bet kokia kaina susitvarkyti sunkų gyvenimą. Katrė - marti, atėjusi į svetimus namus, kuriuose svarbiausia marčios kraitis, žemė, pinigai. Katrė nenori pasiduoti, nenori susitapatinti su Vingiais, taikstytis su senio Vingio gyvenimo būdu. Bet ji yra bejėgė prieš supuvusį, iškreiptą Vingių gyvenimą. Katrės gyvenimo drama - tipiška daugeliui to meto kaimo moterų, kurios ne savo noru buvo ištekintos už vyro.Žemaitė sukūrė daugelį ryškių lietuvių moterų paveikslų, kuriuose sukaupti tauriausi kaimo moterų bruožai: darbštumas, tvarkingumas, dora bei meilė šeimai, šeimos garbės išsaugojimas. Tai Katrė, tai šviesioji Petro Kurmelio motina ir samdinė Janikė. Kaip didžiausias kontrastas tamsiomis spalvomis nupaišyti apsileidusių bei nevalyvų moterų paveikslai. Vienas tokių senoji Vingienė iš apsakymo „Marti“. Vingienė, rodos, turėtų būti smarkaus vyro užguita, o tuo tarpu ji priešgyniauja, ginčijasi, bet jų abiejų požiūriai į gyvenimą iš tiesų beveik sutampa. Vingienė ne mažiau atžari negu vyras, jos pagiežingas balsas nuolat skamba troboje. Apsileidėlė ir tinginė, ji tiesiog negali pakęsti švaros ir tvarkos, todėl ir marti, mėgstanti tvarkytis, jai kelia įtarimą. „Man nereik cackų pacackų! Man reik tokios purvabridės kaip ir aš pati“, – šaukia ji. Santykiuose su Katre Vingienė – tipiška liaudies dainų ar pasakų anyta, kuri visada priešiška marčiai. Taigi, kontrastingais paveikslais Žemaitė smerkė apsileidimą, tingėjimą, nežmoniškumą ir aukštino šviesius lietuvės moters bruožus. Vis dėlto toks moters–aukos motyvas vyrauja ir šiuolaikiniuose kūriniuose.