Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje

Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje

Kaip žydai ieškojo pažadėtosios žemės, taip ir vėlesniais laikais žmonės ieškojo savo tėvynės ir suradę nenorėjo su ja skirtis. Literatūroje galima rasti be galo daug tokių pavyzdžių, nes žmonės, paveikti istorinių aplinkybių, ne kartą turėjo palikti gimtąją žemę. Siekdami išpasakoti patirtą skausmą, rašytojai savo išgyvenimus aprašė kūriniuose. Lietuvių kūrėjai ypač skaudžiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kadangi dėl šalies okupantų turėjo palikti savo tėviškę. Susieti tokios pačios nelaimės, XX a. rašytojai Antanas Škėma bei Salomėja Nėris savo kūryboje aprašo šią skaudžią – prarastos tėvynės ilgesio – temą.

Tėvynės nostalgija ir gyvenimo prasmės praradimas yra vaizduojami XX a. vid. prozininko, dramaturgo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Prozininkas, kuris atstovauja XX a. vid. katastrofų literatūrą, norėjo pavaizduoti, ką reiškia gyventi katastrofų istorijos laiku. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva, kaip ir pats kūrinio autorius, buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos. Rašytojui teko matyti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų siaubus, taip pat kurį laiką reikėjo partizanauti. Antanas Škėma romane atskleidžia, kokius potyrius ir jausmus žmogus išgyvena svetimoje šalyje.