Vaižgantas – „deimančiukų“ ieškotojas

Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) biografija ir kūryba. Iš Aukštaitijos kilęs rašytojas po studijų Kauno kunigų seminarijoje aktyviai kūrė lietuvišką raštiją, spaudos draudimo metais ne tik prisidėjo prie laikraščių leidybos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į Lietuvą. Įvairiose Lietuvos ir ne tik Lietuvos vietose dirbęs kunigas aktyviai veikė visuomenėje, ypač jo veikla nepriklausomybės metais buvo juntama Vilniuje ir Kaune, kur buvo telkiamas kultūrinis gyvenimas. Drąsus, tolerantiškas, altruistiškas Vaižgantas siejamas su bažnyčios mokymu, spauda ir kūryba, akademine veikla Vytauto Didžiojo universitete. Be to, Vaižgantas darė be galo didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo socialinių ir politinių publicistikos temų, Vaižgantas realistiškai kalbėjo apie lietuvių tautą ir kultūrą (epopėja „Pragiedruliai“) bei žmonių priklausymą nuo socialinių, etinių ir asmeninių tragedijų. „Aš pats jaučiuos esąs Lietuvos romantikų išauklėtas“, – teigė Juozas Tumas, kurio kūryba priskiriama neoromantizmui dėl tautiškumo, atsigręžimo į tautosaką ir mitologiją (mitologinis ir Vaižganto slapyvardis), atviro žmogaus išgyvenimų vaizdavimo. Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje.