Kurį lietuvių kultūros reiškinį – literatūrą, kiną, teatrą – ir kodėl laikyčiau didžiausia visų laikų tautos kultūrine vertybe?

Iš praeities žinome, kad mūsų valstybės amžius skaičiuojamas nuo pat pirmojo jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, kurie atlieka dokumentavimo funkciją ir yra prieinami bei pasiekiami bet kuriam asmeniui. Tereikia būti raštingam, suprasti ir mokėti savo gimtąją kalbą. O tai yra ypač svarbu žmogui, norinčiam turėti gerą išsilavinimą, išprusimą ir aukštą intelektą. Nes žodis virsta literatūra, kuomet kūrinys yra meniškas, o rašant kūrinį išlieka ne tik lietuvių kalbos žodis, bet ir užfiksuojamos istorijos, aprašomos amžinosios vertybės, istoriniai įvykiai, laikotarpiai, aprašomi buitiniai rūpesčiai. Tarkim iš kur mes, Lietuviai, žinotume apie savo krašto istoriją, kultūrą, apie savo tautos šaknis, tradicijas, šventes? Būtent literatūra ir išsaugojo visus šiuos esminius dalykus. Visi kūriniai, pasiekę mūsų dienas, sudaro tautinės savimonės išlikimą.

Mūsų šalies rašytojai jau nuo pat seniausių laikų kūrė, rašė knygas: romanus, apyskas, poemas, eilėraščius, aprašė istorinius įvykius... Kūriniuose buvo ir yra kalbama apie žmogų, tam tikrą gyvenamą laikotarpį, svarbius nutikimus, buvo nurodomi pagrindiniai akcentai – žmogaus kaip asmenybės tobulėjimas ir vystymasis. Skaitytoją būtent tai ir domina, nes visais laikais žmones domino tai, kas susiję su jais. Lietuvių literatūroje tokių kūrinių yra išties gausu, tad tikrai turime kuo didžiuotis. Mūsų tauta garsėja daugeliu gerai žinomų rašytojų, kurie sugebejo vaizdingai aprašyti, interpretuoti visą siužetą, tiksliai nupasakoti visų veikėjų išvaizdas, visą aplinką ir daugelį kitų smulkmenų pateikti popieriaus lape. Pavyzdžiui Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Puikiai nupasakojamas lietuviškos gamtos paveikslas. Kalbos grožis ir gamtos vaizdingumas yra laikomas kaip pagrindinė ir didžiausia verybė. Idealizuojama Lietuvos praeitis, senovė, atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys. Taip pat išreiškiamas protestas prieš lietuvių kalbos engimą. Šis kūrinys yra literatūrinis gamtos paminklas, kalbos išraiškos paveldas, vaizdingas, tikroviškas bei meniškas aprašymas. Daugeliui žmonių šio kūrinio hegzametras yra pernelyg painus ir sudėtingas, bet būtent dėl šios priežasties, dėl hegzametro grožio ir spalvingumo, dėl apdainuojamo gamtos grožio „Anykščių šilelis“ yra svarbus ir vertingas mūsų tautai.