Patriotizmas - tai taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai

Kiekvieną karta išgirdus žodį patriotizmas man prieš akis iškyla mūsų šalies istorija, prisimenu iškilias asmenybes, reikšmingus ir lemtingus įvykius. Visuomet susimąstau ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų ir surandu tiki vieną, bet mano nuomone labai teisingą atsakymą, jog patriotizmas tai didelė meilė tėvynei ir atsidavimas savo tautai. Esu tikra, kad pagrindinis patriotizmo kriterijus yra pačių žmonių savimonė, tai kuo jie patys save laiko, ką jie jaučia ir kuo tiki. Remiantis tokiais požymiais kiekviename asmenyje galima surasti bent dalelę patrioto. Todėl neišvengiami kiekvienos valstybės raidoje atsispindi įvykiai ir reiškiniai kuriuos be didelės abejonės būtų galima apibūdinti kaip besąlygišką atsidavimą vardan savo šalies ir jos žmonių gerovės, o tai ir yra tikrasis patriotizmas.

Kalba yra vienas iš skiriamųjų tautos požymių, jos nykimas proporcingas tautos žlugimui. Reikėtų prisiminti carinę okupaciją ir ypatingai keturis jos dešimtmečius – spaudaus draudimą, nes šis istorijos tarpsnis labiausiai palietė lietuvių kalbą. Tą laikotarpį buvo uždrausti lietuviški rašmenys, kartu tai buvo mūsų gimtosios kalbos naikinimas, bandymas ją ištrinti iš gyvenimo ir iš atminties. Lietuviams teko grumtis dėl elementariausių dalykų: gimtosios kalbos, tautinės mokyklos. Tačiau spaudos draudimo periodas suvienijo visą tautą, ji vedina patriotizmo priešinosi ir gynė tai kas jai teisėtai priklausė. Didelį indėlį lietuvių kalbai padarė slaptoji spauda ir ją platinę žmonės-knygnešiai. Jie rizikavo savo saugumu ir gyvybėmis, paaukojo gyvenimą gimtajai kalbai ir suteikė galimybę žmonėms skaityti, o svarbiausia suprasti lietuviškai. Šiandien knygnešių darbas yra vertinamas, kaip esminė priežastis kodėl spaudos draudimas nedavė jokių rezultatų. Knygnešio sąvoka dabartiniu metu mums reiškia ne tik kovotoją dėl lietuviškos spaudis laisvės – ji yra įgijusi ir platesnę prasmę.