Politinė laisvė ir ekonominė laisvė

Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje yra dažnai manoma, jog ekonomika ir politika yra dvi visiškai skirtingos kryptys ir nėra susijusios viena su kita. Yra sakoma, jog individo laisvė tai politinė problema, o materiali gerovė ekonominė problema, bet turime paminėti , kad bet kokia politinė santvarka gali būti derinama su bet kokia ekonomine sąranga. Toks įsitikinimas remiasi iliuzija, nes tarp ekonomikos ir politikos egzistuoja glaudus ryšys, kad yra galimi tik tam tikri politinių ir ekonominių sąrangų deriniai, ir, konkrečiai, kad socialistinė valstybė negali būti demokratinė, t.y. ji negali garantuoti asmens laisvės. Politinė laisvė, tai politinė laisvės samprata išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonė paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama kad ir santykinę individo neliečiamybę, taigi ir jos transcendiškumą kitų individų atžvilgiu, kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistenciją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancionalumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės sampratoje pirmąkart pasirodo laisvės kaip atvirumo kitam, kaip kito-būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. Politinės laisvės prielaida – pozityvi individo autonomija, individo paklusnumas vidiniam įstatymui, kuris yra ne kas kita, kaip nepriverstinis individo įsistatymas į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtinumą. Tačiau, politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu. Kitaip tariant, politinės laisvės šaknys yra nepolitinės. Taigi, mūsų politinė laisvė atsiranda iš mūsų vidinės laisvės. Juk politinė laisvė yra ne kas kita,o laisvė būti laisvam savo valstybėje. Kurti, reikšti savo mintis, mokytis, kalbėti savo kalba nevaržomai, balsuoti savo valstybės rinkimuose, kitaip tariant gyventi pilnavertišką savo tautos gyvenimą. Bet norint, kad valstybė būtų visiškai laisva bei savarankiška ir galėtų reikalus tvarkyti pati, nereiktų kitų valstybių įsikišimo- neužtenka būti politiškai laisva, reikia ir ekonominės laisvės. Be to, visiška ekonominė laisvė užtikrina valstybės gerovę.