Ką laikytumėte svarbiausiu iššūkiu bet kuriame dabarties ar istoriniame suverenumo raidos etape. Kodėl?

Suverenumas

Suverenus yra tas, kuris priima sprendimą išimtinės padėties atveju.

Tik šis vienas apibrėžimas gali teisingai nusakyti suvereniteto sąvoką kaip ribinę. Tačiau tai nenustato suverenumo sąvokos veiksma atitinkamoje teritojioje ar jos ribose.Taigi jos apibrėžimas negali būti siejamas su normaliu, bet turi būti siejamas su ribiniu atveju. Pats suverenitetas (kiles iš prancūziško žodžio souverain) – tai politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, teikiantis jai nepriklausomybė nuo kitu valstybių ir savarankiškai tvarkanti savo vidaus reikalus bei neleidžianti kitoms valstybės kištis.Dabar jau 2019 vyksta daugybe besikeičiančių valstybynių įvykių kurie esant suverenumo valdymose atsysako tarptautinio bendradarbiavimo. Keletas paskutiniujų įvykių aš ir aptarsiu savo darbe.

Suvereniteto konfliktas

Abstrakčią schemą, kuri pateikiama kaip suvereniteto apibrėžimas (suverenitetas yra aukščiausia, neišvestinė valdovo galia), galima pripažinti arba nepripažinti – dėl to nei praktiniu, nei teoriniu požiūriu nebus didelio skirtumo. Apskritai niekas nesiginčija dėl sąvokos kaip tokios – ir jau tikrai niekas nesiginčija suvereniteto istorijoje. Ginčijamasi dėl konkretaus taikymo, o tai reiškia – dėl to, kas konflikto atveju nusprendžia, kas yra viešasis ar valstybės interesas, viešasis saugumas ir tvarka. Išimtinis atvejis, galiojančioje teisėtvarkoje neaprašytas atvejis(pagal tos šalies nustatymus), gali būti nebent nusakomas kaip kraštutinės nelaimės, pavojaus valstybės egzistencijai ar panašus atvejis, bet ne aprašytas, vadovaujantis faktais. Tik šis atvejis padaro suvereniteto subjekto – taigi ir apskritai suvereniteto – klausimą aktualų. Kai kalbame apie tikrai ekstremalią ypatingąją padėtį ir jos pašalinimą, neįmanoma nei subsumuojamai aiškiai išdėstyti, kad esama ypatingosios padėties, nei turinio požiūriu išvardyti, kam tokiu atveju valia vykti. Kompetencijos prielaidos ir turinys čia neišvengiamai neriboti. Todėl teisinės valstybės prasme čia išvis nesama jokios kompetencijos. Konstitucija gali nebent parodyti, kam tokiu atveju valia veikti. Jeigu ši veikla nekontroliuojama, jeigu ji, kaip kad esti teisinės valstybės konstitucijos praktikoje, nėra kokiu nors būdu padalyta skirtingoms, viena kitą varžančioms ir balansuojančioms instancijoms, tai išsyk aišku, kas yra suverenas.Todėl suvereno įsitvirtinimas skirtingose šalyse lėmė dabarties epochos raidos lėmti ir sąryšį tarp kitų.