Ar gimtasis kraštas amžinai mylimas?

Nuo pat raštijos pradžios lietuvių literatūra atskleidė ypatingą santykį su tėvyne. Tėvynė senojoje literatūroje buvo viena svarbiausių vertybių, kurią reikia saugoti ir ginti. Kiekvienas pilietis aiškiai suvokė gimtojo krašto reikšmę, svarbą, bei tai vertino. Taigi natūraliai kyla klausimas, ar tėvynė visais laikais mylima? Visų pirma, gimtasis kraštas ypač mylimas, kai tėvynė yra pavojuje. Iškilus grėsmei tėvynei, žmonės ima suprasti, jog gali jos netekti, todėl ypač sustiprėja jausmai gimtajam kraštui. Tai aiškiai suvokė ir XVIa. kūrėjas Jonas Radvanas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso poetas. Herojinio epo, parašyto lotynų kalba „Radviliada“ pagrindinis veikėjas Mikalojus Radvila Rudasis yra idealaus herojaus ir tėvynės didvyrio pavyzdys. Jis įkvepia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečius kovoti su priešais dėl tėvynės žemių. Žmonės noriai atsiliepia į jo kvietimą kautis dėl gimtojo krašto, o sustiprėjusią meilę tėvynei parodo sutikdami aukoti gyvybę dėl tėvynės. Taip pat meilę gimtajam kraštui aiškiai reiškė ir didžiausias lietuvių patriotas, romantikas Maironis. Maironiui tėvynė buvo viena svarbiausių vertybių, dėl kurios reikia kovoti ir mirti. Rašytojas, gyvenęs carinės Rusijos priespaudos laikais, kvietė lietuvius kautis dėl tėvynės bei ginti gimtąjį kraštą. Jis teigė, jog žmogus, pasiaukojęs dėl tėvynės, tampa herojumi. Eilėraštyje „Oi neverk, motušėle“ lyrinis subjektas rašė: „Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai/ Vainiką iš deimantų pina.“ Tačiau laisvės samprata ir patriotiškumas būdingas ir šiuolaikiniai visuomenei.