Būtis ir žmogus - filosofinio pažinimo objektas

Kiekvienas individas, eidamas į tam tikrą sąveiką su jį supančia aplinkos materija, sukuria savitą ir tik jam vienam būdingą ryšį. Ryšį, kuris yra dalelė to individo būties prasmės. Trumpiau tariant, individas, sąveikaudamas su jį supančia aplinka, taip pat su savim pačiu, kuria savo būtį. Kaip jau minėjau, ryšys – vienintelis ir nepakartojamas, priklauso tik vienam ir tik tam vieninteliam individui. Tačiau pats sąveikavimo procesas būdingas daugeliui. Drįsčiau teigti, kad ir vienas iš tos sąveikos objektų tam tikrame laiko tarpe – aplinka ( bet ne individas ) - yra vienodas, nesikeičiantis. Ši sąveika buvo užfiksuota jau prieš daugelį metų, prieš daugelį metų buvo įsprausta ir į žodinius rėmus, kurie supaprastino jos supratimą, bet ne esmę. Taip pradėta sąveikauti ne tik su realiai apčiuopiama materija, bet ir su pačiu ryšiu. Visa tai įrodo, kad kiekvieno atskiro individo sąveika su tam tikra materija ar mąstymo formos pasekme yra autonomiška, nors ir sąlygota tam tikro bendrumo. Bendrumas kyla iš to, jog supančioji aplinka yra daugiau ar mažiau vienoda ( konkrečiame laiko tarpsnyje ), be to, jį ( bendrumą ) sąlygoja ir kitų individų požiūris į savo esybe statinę materiją. Tuo tarpu požiūriai į savarankiškai mąstančią asmenybe daugeliu atvejų nesutaps dėl individų mąstymo autentiškumo.