Ar mokykla daro žmogų geresnį?

Eseistas Kęstutis Navakas mokyklą apibūdino kaip taupyklę, „kurioje tebeguli vienuolika ar dvylika mūsų gyvenimo metų“. Tuos metus, kuriuos mokykloje praleidžia mokiniai, drąsiai galima vadinti tobulėjimo metais ir keliu, vedančiu turtingesnio vidinio pasaulio vartų link, prie gilesnio savęs vertinimo ir aplinkinių emocijų supratimo durų ir prie per amžius puoselėtų humaniškųjų vertybių pripažinimo lango. Mokyklos langas yra gana mažas, bet pro jį matomas didelis pasaulis, kupinas atjautos, tolerancijos bei meilės gamtai. Mokykla daro žmogų geresnį vien todėl, kad atveria tą langą ir jauną žmogų kviečia tapti žmogumi iš didžiosios raidės, tobulinančiu tiek savąjį „aš“, tiek ir aplinkinį pasaulį.
Mokykloje nuo pat pradinių klasių nerašytų taisyklių dėka yra auginamas gėrio augalėlis, įsišaknijęs vaikiškos užuojautos šaknimis. Pradėjus lankyti mokyklą greitai atsiranda pareiga paguosti klasės draugą, kuriam nepasisekė ir kuris gavo keturis kartus mažesnį pažymį nei Tu pats. Pasąmoningai kyla noras nušluostyti vaikiškas ašaras ir labai nuoširdžiai, tarsi būtum fatalistas ar filosofas – egzistencialistas, nevaikiškai pasakyti, kad viskas praeina, kad niekas nevyksta be priežasties, pakuždėti paguodžiančią Rikardo Niurio Giuntekino frazę: „Jeigu penkiolika mėnesio dienų tamsios, rūškanos, tai kitos penkiolika – šviesios, saulėtos“. Tokio užuojautos meno išmokstama etikos pamokų metu pokalbiais su mokytoja, diskusijomis su bendraklasiais.