Asistento pedagoginė praktika. Psichologijos užduotis

Situaciją stebėjau tarp 6 klasės mokinio ir biologijos mokytojos. Stebėjau ir vertinau mokinio elgesį ir jo bendravimą Mokinys yra klasės pirmūnas, visus dalykus mokosi labai noriai, yra pažangus. Klasėje nėra atstumiamas, gerai sutaria su visais klasės draugais. Mokinio amžius – 11 metų. Komunikacijos procesas įvyko 3 pamokos pradžioje, kuomet mokytoja mokiniams rašė pažymius už atliktus namų darbus. Komunikacija prasidėjo dėl to, kad mokytoja norėjo išsiaiškinti ar mokinys atliko namų dabus. Mokytoja mokinio paklausė ar jis atliko praeitą savaitę užduotus namų darbus, kuriuos jau turėjo būti atsiskaitęs. Mokinys tylėjo, atrodė, kad net neišgirdo mokytojos klausimo. Mokytoja klausimą pakartojo prieš tai garsiai ištardama mokinio vardą. Mokinys pakėlė galvą nuo sąsiuvinio ir labai tyliai pasakė, kad namų darbų neatliko. Mokytoja mokinio neišgirdo, tačiau pamatė, kad jis kažką sako. Paprašė pakartoti garsiau. Mokinys jau garsiau pasakė, kad namų darbų netliko. Mokytoja paklausė kodėl. Mokinys atsakė, kad nenorėjo. Nustebinta tokio mokinio atsakymo, mokytoja šiek tiek suglumo, tačiau labai greitai mokiniui atsakė, kad jei jis ir kitą pamoką neatneš namų darbų, tuomet ji parašys pastabą tėvams. Mokinys į tokį mokytojos grasinimą sureagavo labai įdomiai: jis nusišypsojo ir pasakė, kad ji gali sakyti tėvams, tačiau namų darbų jis vis tiek neatliks (namų darbų užduočiai buvo skirta iš pratybų sąsiuvinio iškirpti vištos paveikslėlį ir pagal instrukciją padaryti, kad ji kudakuotų). Mokytojai paklausus, kodėl mokinys nenori atlikti namų darbų, šis atsakė, kad jie labai neįdomūs. Mokytoja kurį laiką tylėjo, tuomet mokiniui pasiūlė atliti kitokį, įdomesnį namų darbą – surinkti jam įdomios ir jo pačio manymu naudingos informacijos apie garsą. Mokinys pažadėjo atlikti šį namų darbą. Man atrodė, kad jis netgi apsidžiaugė gavęs tokią užduotį. Ši komunikacija taip ir baigėsi. Ji užtruko maždaug 3 minutes.


Išvados:

Praktikos metu stebėjau ne tik šias tris situacijas, tačiau būtent jos man pasirodė įdomiausios. Jos visos yra skirtingos. Pirmoji komunikacija yra sėkminga, nes buvo prieta prie abi puses tenkinančio kompromiso. Abi pusės aiškiai suvokė tikslus, kuriuos nori pasiekti ir naudodamos įvairias komunikacijos priemones tai pasiekė. Antroji ir trečioji situacija yra nesėkmingų komunikacijų pavyzdžiai. Antroji komunikacija yra pusiau sėkminga, nes stebimasis pasiekė savo tikslą, o kitas komunikacijos dalyvis, kad ir kaip stengėsi, nepasiekė ko norėjo. Savo tikslo mokiniui pasiekti nepavyko, nes jis norėjo sulaužyti taisykles, kurias bandė palaikyti stebimasis mokytojas. Trečiojoje situacijoje abu jos dalyviai nepasiekė savo tikslų. Šis komunikacijos procesas buvo visiškai nesėkmingas. Tą galėjo įtakoti studentės psichologijos ir edukologijos žinių trūkūmas. Taip pat ir mokinio nemokėjimas tinkamai bendrauti.
Stebint šias tris visiškai skirtingas situacijas supratau, kad norint jog komunikacijos procesas pavyktų reikia, kad prie to prisidėtų abi pusės. Abi pusės turi gerbti viena kitą, įdėmiai klausytis ir tinkamai reaguoti į antrosios pusės pasisakymus. Susidarius konfliktinei situacijai reikia, kad abi pusės priimtų kompromisą. Jis turi tenkinti abi puses. Komunikuojantis žmogus turi aiškiai suvokti savo komunikacijos tikslus. Jei jis nežino dėl ko bendrauja ir negali aiškiai išdėstyti savo minčių, tuomet bendravimo procesas negali būti sėkmingas. Taip pat labai svarbu suvokti savojo AŠ vaizdą, kitaip tariant, suprasti patį save. Tik puikiai pažįstant save galima suformuoti aiškius tikslus.