Individualios kineziterapijos ir grupinių mankštų poveikio pacientams sergantiems reumatoidiniu artritu analizė

Reumatoidinis artritas (RA) – tai sisteminė autonominė liga, kurios pagrindinė išraiška yra lėtinis, progresuojantis, erozijas ir destrukciją sąnariuose sukeliantis poliartritas. (Baranauskienė, Eviltis, Misiūnienė ir kt., 2010). Pasaulyje reumatoidiniu artritu serga apie 0,3 – 1 proc. gyventojų, moterys 2 – 3 kartus dažniau nei vyrai. Susirgti galima įvairiame amžiuje, bet dažniausiai liga pasireiškia 5-6 dešimtmetyje. Lietuvoje užregistruota apie 12 000 suaugusiųjų žmonių, besigydančių nuo reumatoidinio artrito, ir kasmet šia liga suserga apie 1200 asmenų (Nutaitienė, 2010).
RA nėra gyvybei pavojinga liga, tačiau ji pripažinta viena didžiausių tarptautinių sveikatos problemų. RA gali paveikti darbingumą ir kasdieninę veiklą bei santykius šeimoje. Laimei, dauguma žmonių, sergančių RA, gali gyventi įprastą arba beveik įprastą gyvenimą. RA baimė kartais būna stipriai perdėta ir gali būti tokia pat žalinga kaip ir pati liga.
Įvairių sričių specialistai dirbdami komandoje gali padėti palengvinti ligos eigą. Gerus rezultatus lemia teisinga gydymo taktika. Sergančiųjų RA pagrindinis reabilitacijos principas – individualus gydomųjų ir reabilitacijos priemonių naudojimas, atsižvelgiant į ligos stadiją, eigą ir individualias ligonio savybes. Svarbus geros būklės palaikymo veiksnys – fizinis aktyvumas. Taikant gydymą judesiu galima grąžinti ir palaikyti darbingumą, sumažinti ligos progresavimą, pasiekti geresnę apsitarnavimo funkciją, išlaikyti stabilią emocinę būseną. Kasdienė mankšta būtina kompleksinio gydymo dalis.
Baigiamojo darbo tikslas: įvertinti individualios kineziterapijos ir grupinių mankštų poveikį pacientams sergantiems reumatoidiniu artritu.

Uždaviniai:
1. Palyginti raumenų jėgos pokyčius tarp pacientų atliekančių individualias mankštas ir tų, kurie mankštinasi grupėje.
2. Palyginti Barthel ir Keitel indekso pokyčius tarp abiejų grupių pacientų.
3. Palyginti funkcinio nepriklausomumo testo rezultatus (FNT) pacientams, atliekantiems individualią kineziterapiją ir grupines mankštas, prieš ir po kineziterapijos.


Susirgimo priežastys nėra ištirtos, šiuolaikinis mokslas šiuo atveju daro tik prielaidas. Kai kurie tyrinėtojai reumatoidinį artritą sieja su žmogaus organizme esančiais chroninės infekcijos židiniais. Pastebėti ligos atvejai po virusinių infekcijų. Tačiau visi šie teiginiai dar nėra įrodyti, ir ligos etiologija lieka neaiški. Sergant reumatoidiniu artritu, organzimas kažkodėl ima gaminti didelį keikį medžiagų, žalojančių sąnario audinį ir palaipsniui ardantį jį. Šis mechanizmas funkcionuoja ir sveikame organizme, bet šiuo atveju jis veikia prieš mikrobus, nereikalingas, žalingas kūnui ląsteles, pavyzdžiui prieš vėžio ląsteles. Sergant RA , tos pačios medžiagos pradeda naikinti visiškai sveiko sąnario ląsteles. Kodėl taip atsitinka, iki šiol niekas nežino (Astašenko, 2008).
Žinoma, kad RA dažniausiai pasitaiko kaikuriose šeimose. Sergančiūjų pirmos eilės giminaičiams rizika sisirgti yra 1,5 karto didesnė nei bendroje populiacijoje. Genetinį polinkį reumatoidiniam artritui rodo jo ršys su HLA-DR4 aleliu, tačiau su juo labiau siejamos ligos sunkumas nei paplitimas (Tamulaitienė ir kt., 2010)