Ebinghaus atminties tyrimo programa

Daugelis autorių, literatūros šaltinių atmintį apibūdina kaip gautos informacijos įsiminimą, laikymą (saugojimą) ir atsiminimą (atgaminimą). Anot Benesch Hellmuth (Vilnius, 2001), atmintis – apibendrinamoji sąvoka, nusakanti beveik visiems psichiniams reiškiniams būdingas funkcijas.
„Žmogaus smegenys saugo daugybę buvusių įvykių bei aplinkybių ir nuolat visa tai pertvarkinėja. Neturėdami atminties, negalėtume perskaityti nė vieno sakinio, pasinaudoti plaktuku, negalėtume nei bėgti, nei važiuoti dviračiu, nei kalbėtis su kitais žmonėmis. Visiems psichiniams procesams reikalinga praeities patirtis, ne gana to, daugelio praeities kartų patirtis.“ (Benesch Hellmuth, 2001, p. 105 ).
Daugelis autorių sutinka, kad egzistuoja trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. „Jau W. James (1890) skyrė dvi atminties rūšis: pirminę ir antrinę. Pagal šiuolaikinę terminologiją, pirminė atmintis yra trumpalaikė, o antrinė – ilgalaikė. Pirminę atmintį W. James traktavo kaip sąmonės turinį, t.y. informaciją, kuri šiuo momentu yra apsvarstoma. Pirminės atminties turinys yra ribojamas sąmonės apimties. Antrinė atmintis – tai žinios, esančios už sąmonės ribų nesuaktyvintoje būsenoje“ (Vaclovas Martišius, 2006, p. 149).
„Atminties fenomenas yra vienas paprasčiausių ir labiausiai tiesioginių padarinių to fakto, kad mūsų protas iš esmės yra asociacijas kurianti mašina“(Williams James, 1998, p. 83). „Negalima pagerinti bendro arba elementaraus atminties sugebėjimo: galima tik pagerinti mūsų atmintį specialiomis asocijuotų dalykų sistemomis“(Williams James, 1998, p. 88).
Vienas pirmųjų ištirti atminties fenomeną moksliškai ėmėsi vokietis H. Ebbinghausas. Anot D. G. Myers, Hermanas Ebbinghausas (1850-1909) prieš daugelį metų atskleidė sąmoningo mokymosi – kartojimo svarbą (Myers, 2000). „Jis nutarė ištirti, kaip jis pats išmoksta naują žodinę medžiagą ir kaip ją užmiršta. Jis nusprendė surašyti visus neprasmingus skiemenis, sudarytus iš dviejų priebalsių, sujungtų balse. Tada atskiram eksperimentui jis atsitiktinai atrinkdavo tokių skiemenų imtį. Kitą dieną Ebbinghausas galėjo prisiminti tik kelis skiemenis iš išmokto sąrašo. Išaiškėjo paprastas pradžios dėsnis: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Papildomai kartojant (papildomai mokantis) net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka daugiau“(D. G. Myers, 2000, p. 292).
Pasak W. James (James, 1998), Ebbinghausas pasiūlė užmaršumo matavimo metodą, kurio nustatymui reikalingas sąrašo skaitymas tol, kol jis bus tiksliai pakartotas. Tikslingam atgaminimui reikalingas tam tikras pakartojimų skaičius. Praėjus kuriam laikui, viso sąrašo atgaminti nepavyksta, tad reikalingas naujas skaitymas, jog atsiminti.
„Reikiamą naujų perskaitymų skaičių jis padarė užmiršimo apimties per tą praėjusio laiko intervalą matu. Jis nustatė kai kuriuos labai svarbius faktus: būtent, kad užmiršimo procesas yra daug greitesnis iš pradžių nei vėliau. Pusė sąrašo užmirštama per pirmąjį pusvalandį, du trečdaliai užmirštami praėjus aštuonioms valandoms, tačiau keturi penktadaliai – tik baigiantis mėnesiui.“(Willim James, 1998, p. 100). Pasak W. James, Ebbinghausas savo eksperimentais įrodė, nors mes ir neatsimename tam tikro daikto, ar fakto, jo užuomazgos yra mūsų prote, o tokiu atveju pakartojant visa tai atgaminama daug greičia.( James, 1998 ). „Mūsų suvokimas yra pagreitėjęs. Mūsų daromos išvados iš kokių nors prielaidų yra jau turbūt ne tokios pačios, kokios jo būtų, jei šių pakitimų nebūtų“( Williams James, 1998, p. 100 ).
Laboratorinio darbo, naudojant Ebbinghauso metodą, pagrindinis tikslas – ištirti savo trumpalaikę atmintį: kokio pobūdžio simbolius geriau sekasi atgaminti, kaip įsiminimą įtakoja rodymo trukmė, pauzė, sprendimo laikai, šalutiniai kintamieji.
Laboratoriniame darbe buvo išsikeltos 2 hipotezės:
1. Skaičiai atgaminami lengviau negu raidės.
2. Sprendimo laiko trukmė tiesiogiai proporcinga klaidų skaičiui.
Tyrimo metu bus išsiaiškinta, ar išsikeltos hipotezės pasitvirtins, ar bus paneigtos.