Muzikos įrašų industrijos verslo modeliai

Didysis lūžis muzikos industrijoje atsirado pasirodžius Napster[1] prekiniam ženklui. Nors Napster susidūrė su teisiniais sunkumais dėl autorinių teisių pažeidimų, bet dėl Napster modelio – profesionali interneto aplinka ir nemokamas dalinimasis įrašais, atsirado daug kitų internetinių platformų ir šis modelis pradėjo plisti visam pasaulyje. Tiek atlikėjai, tiek muzikos įrašų kompanijos pradėjo prarasti pardavimus (nors dauguma atlikėjų, ypač šiuo metu, pagrindines lėšas užsidirba iš muzikos turų, ne įrašų). Vienas iš iššūkių kaip minėta buvo atsiradusios platformos, kurioje dalinamasi nemokamai muzikos įrašai, kitas – vis tobulėjančios interneto platformos – prie to labai prisidėjo Google kompanijos Youtube vaizdo ir garso įrašų puslapis bei tokie socialiniai tinklai kaip Facebook bei Twitter. Šiuo metu atlikėjams net nebereikia investicijų, kad šie galėtų išgarsėti ir pradėti individualiai savo muzikos karjerą. Patalpinus savo vaizdo įrašą, susirinkus tam tikrą fanų bazę, atlikėjams tai nieko nekainuoja. Be to ir laikas darbui studijoje ne taip brangiai kainuoja, todėl ypač pradedančios savo karjerą muzikos grupės, gali be problemų įrašyti individualiai savo muzikos įrašą. Lietuvoje tokio darbo pavyzdys yra reperis Vytautas Medineckas, geriau žinomas kaip Ironvytas[2]. Jis savo lėšomis išleido muzikos įrašą, pats užsiėmė distribucija ir jam nereikėjo nei vadybininkų, nei kompanijų, kurios tuo užsiima. Toks pats pavyzdys ir grupės N.W.A.[3], kurie savo lėšomis išleido vinilinę plokštelę, kuri pasiekė neregėtas aukštumas topuose, klausytojai prašė groti jų kurtą muziką per radiją (bet dėl grubios leksikos tai būdavo atsisakoma daryti), tada iškart pasirodydavo ir vadybininkai, bet tai buvo dar 1988 metais, todėl nebuvo kitų galimybių ir vadybininko darbo dėka buvo pasirašyta sutartis su muzikos įrašų kompanija. Tradicinis muzikos įrašų industrijos verslo modelis labai apriboja atlikėjus. Su naujais talentais pasirašoma sutartis, kuria įsipareigojama išleisti 3 ir net daugiau albumų, o didžioji dalis sugeneruotų pajamų neretai tenka muzikos įrašų kompanijoms, todėl daugelis atlikėjų, įvykdę sutartis, įkūrė savo įrašų kompanijas, kaip, pavyzdžiui, atlikėjas Eminem. Sutarties nutraukimas gali kainuoti ir kelis milijonus dolerių. Anksčiau (kaip ir dabar) daugelis kompanijų konkuruodavo dėl atlikėjų mėgindami pasiūlyti geresnes sąlygas – didesnį procentą nuo pardavimų, pagalba organizuojant muzikinius turus, bet dabar tam gali užtekti vadybininko, atlikėjo ir rėmėjų darbo, nenorint įsipareigoti įrašų kompanijai išleisti 5 muzikos albumus ir taip jausti spaudimą ar net apriboti kūrybiškumą. Todėl keičiantis situacijai muzikos rinkoje, muzikos industrija turi pergalvoti ir savo strategijas, kaip tai pradėjo daryti kelios kompanijos, pavyzdžiui, Caroline (tiesa, ši kompanija yra tiesiog vienos stambiausių muzikos industrijos kompanijų Universal Music Group padalinys (A. Koster 2007)). Taip jos persivilioja garsiausius ir daugiausiai uždirbančius atlikėjus – viskas vyksta nuomos pagrindu. Jeigu atlikėjui reikalinga pagalba išleidžiant muzikos įrašą, distribucija, turo organizavimas, tuomet jis pasirašo sutartį tik vienam albumui. Taip padarė atlikėjas Prince, kaip ir reperis 50 cent (B. Owshinski, 2014), palikęs Shady/Interscope muzikos įrašų kompaniją. Bet dar nežinomi atlikėjai, neturintys fanų bazės, neturi pasirinkimo ir privalo pasirašyti sutartį keliems įrašų albumams. Tačiau galime pastebėti tendenciją, kad visgi tradicinis muzikos industrijos verslo modelis privalo keistis naujomis rinkos sąlygomis.