Psichosocialinės reabilitacijos efektyvumas žmogaus atsistatymui po stacionaraus gydymo

Psichiatrija – tai medicinos mokslo šaka, tirianti psichikos sutrikimų etiologiją, patogenezę, psichopatologiją, diagnostiką ir gydymą , taip pat ir psichiatrinės pagalbos organizavimą, bei socialinius aspektus.  Besivystydamas psichiatrijos mokslas tarsi pasidalijo į dvi dalis – bendrąją ir klinikinę psichiatriją.  Bendroji psichiatrija nagrinėja psichopatologinių simptomų ir sindromų ypatumus,  jų skirtumus,  sergant įvairiomis psichikos ligomis. Klinikinė psichiatrija skirta atskirų psichikos sutrikimų studijoms,  diagnostikai ir jų gydymui. Tokiu būdu šios dvi psichiatrijos dalys sudaro neatsiejamą vienovę, nes be išsamių psichopatologijos žinių negalima teisingai nustatyti psichikos sutrikimo ir parinkti tinkamo gydymo. Pagrindinis sergančiųjų psichikos ligomis tyrimo metodas yra pokalbis su asmenimis bei jų  stebėjimas, todėl labai svarbų vaidmenį, psichinę negalią turinčių žmonių gyvenime atlieka , psichosocialinė reabilitacija ir socialinis darbuotojas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis virš 400 milijonų planetos gyventojų kenčia nuo psichikos sutrikimų , o kas  ketvirtoje pasaulio šeimoje vienas iš narių turi rimtų psichinių  problemų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis  Lietuvoje beveik 30 tūkstančių žmonių turi psichinę  ar protinę negalią. Pagal statistiką per metus dažniausiai besikartojančia  liga - šizofrenija Lietuvoje serga 1 iš 100 gyventojų. Dažniausiai sergantys psichine liga yra visai jauni: 15–24 metų vyrai ar  kiek vyresnės, 25–34 metų moterys (Lietuvos statistikos departamentas, 2013).  Kiekvienas šių pacientų esant tinkamam gydymui,  gali gyventi visavertį gyvenimą, dirbti , turėti šeimą , susirasti darbą , bei kilti karjeros laiptais. Vis dėlto dažnai tokie ligoniai yra visuomenės izoliuojami, atstumiami, dienas leidžia psichiatrinėse ligoninėse. Taigi peržvelgus statistikos duomenis , galima pamatyti, kad skaičiai sergančiųjų psichine ar protine liga yra  be galo dideli.

 Nėra tokio vaisto, kurį išgėrus visiškai pasitaisytų pažeista žmogaus psichika, nors yra žmonių , kurie vaistus vartoja  visą gyvenimą, kadangi nustojus vaistų vartojimą liga atsinaujina. Psichikos specialistai : psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, gali tik padėti žmogui išbristi iš krizės. Psichikos sutrikimai stipriai pakeičia asmenų ir jų šeimų gyvenimą , bei palieka ilgalaikes pasekmes , tada žmogui yra pasiūloma ilgalaikė reabilitacija. L Leiter ir J. Drasgow (1972) analizavę reabilitacijos ir gydymo skirtumus, nurodė, jog gydymu tik numalšinama liga, o reabilitacija grąžinama sveikata.  Psichikos negalią turinčių asmenų reabilitacija yra atskira psichiatrijos rūšis vadinama – psichosocialine reabilitacija. Psichosocialinė reabilitacija – tai suderintų visuomeninių, psichologinių, auklėjimo ir medicininių priemonių sistema , teikianti psichikos ligoniams pakankamai savarankiško gyvenimo ir įsitraukimo į visuomenę galimybių. (A.Dembinskas 2003) Psichosocialinė reabilitacija yra ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, bendradarbiaujant specialistams ir klientams.  Kurios pagrindinis tikslas yra pagerinti asmenų, turinčių ilgalaikę psichikos negalią, funkcionavimą, kad jie galėtų sėkmingai prisitaikyti visuomenėje , rastų pasitenkinimą jų pačių pasirinktoje aplinkoje su minimalia specialistų pagalba. (Anthony. 1983) Būtent tam, kad būtų galimą viską padaryti kokybiškiau psichosocialinės reabilitacijos strategijos derinamos ir su klientų poreikiais . Lietuvoje psichiatrijos ligoninėse pagal galimybes diegiamos ir plėtojamos psichosocialinės reabilitacijos , užimtumo paslaugos, siekiant atstatyti visus dėl ligos prarastus gebėjimus : socialinius , darbinius įgūdžius, taip pat sudaromos sąlygos užsiimti  savo mėgstama veikla.  Norint , kad psichosocialinė reabilitacija būtų  kuo kokybiškesnė į procesą siūloma įtraukti ne tik klientus, bet ir jų šeimos narius, bei profesionalus.  Būtent psichosocialinės reabilitacijos dėka 4/5 psichikos negalią turintys asmenys atgauna pasitenkinimą gyvenimu, bei sėkmingai grįžta  į visuomenę, darbą, šeimą, bei toliau ugdo savo individualius gebėjimus.

Šiais laikais,,yra žmonių kurie vis dar nesupranta psichosocialinės reabilitacijos naudos. Kartais žmonės dar galvoja , kad žmogui išgyti pilnai užtenka medikamentų. Pagrindinė problema šių laikų visuomenėje būtų psichosocialinės reabilitacijos aktualumas ,informatyvumas, bei reikalingumas. Šiais laikais , galbūt nėra tiek kiek reikėtų garsiai kalbama apie psichikos negalias jų gydymo formas, todėl žmonės nelabai supranta , kam reikalinga psichosocialinė reabilitacija ir kokią naudą duoda. Po vieną šie procesai neveikia, nei tik gydymo stacionare neužtektų pabūti asmeniu , nei vien reabilitacijos centre. Taigi šiandien plačiau panagrinėsime kas yra psichikos sutrikimai ir ar tikrai psichosocialinė reabilitacija padeda efektyviau žmogui atsistatyti po stacionaraus gydymo.

Darbo autorius pasirinko šią temą, nes socialinio darbo praktiką atliko psichosocialinės reabilitacijos centre. Kuriame labai išsiryškino pačių gydytojų nesupratimas, kam reikalinga psichosocialinė reabilitacija. Praktikos vietoje darbo autoriui teko matyti ir pačiam pajusti , kad gydytojai sako , jog psichosocialinė reabilitacija jokios naudos neduoda tai yra tik laiko švaistymas ar laisvalaikio praleidimas. Kartais tekdavo susidurti su tokiomis situacijomis , kai  ateidavo žmogus ir sakydavo, jog pats nori pas lankytis psichosocialinės reabilitacijos centre,  bet jam gydytojas neišrašo siuntimo. Taigi pirmiausia tokiose situacijose reikia atkreipti dėmesį į gydytojų profesionalumą, kompetencijas, supratingumą, supratimą, kas yra psichikos sutrikimai ir psichosocialinė reabilitacija. Kadangi yra tiek daug žmonių , kurie apie reabilitaciją, galvoja kaip apie laiko praleidimo vietą , o ne žmogaus sveikatos atsistatymą, manau ši tema šių laikų visuomenėje yra labai svarbi ir aktuali. Kol kiekvienas žmogus turintis psichinę negalią negalės praeiti psichosocialinės reabilitacijos , tol sergančiųjų skaičius vis didės.