Nuteistųjų resocializacija kaip sėkminga visuomenės pozityvios socializacijos priemonė

Visame pasaulyje nėra visuomenės kurioje nebūtų vykdomi nusikaltimai. Kiekviena pasaulio šalis turi skirtingas teisines sistemas, jos apibrėžia, patvirtina sąvokas, kurios apibrėžia, kas toje šalyje yra nusikalstama veikla, nusikaltimas. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas nurodo, kad : „Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika, (veikimas ar neveikimas) už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Sėkminga socialinė reabilitacija priklauso vykdomos šalies socialinės ir probacinės politikos, visuomenės kultūros, pataisos įstaigų darbuotojų, valstybės ir savivaldos institucijų, bei kitų fizinių ir juridinių asmenų ir nuteistųjų konstruktyvios sąveikos. Nuteistojo pozityvios socializacija, t.y. grįžimas ir socialinė integracija atgal į visuomenę yra neįmanoma, jeigu konstruktyvi sąveika tarp skirtingų šalies sektorių ir profesionalų yra silpna. Pavyzdžiui, puikus pataisos įstaigų darbuotojų darbas neturės stipraus poveikio, jeigu visuomenės požiūris yra priešiškas buvusių nuteistųjų atžvilgiu.Nuteistųjų socialinės reabilitacijos atsiradimas Lietuvos BVK yra skirtingų įvykių, principų bei tikslų padarinys. Vienas iš svarbiausių veiksnių, turėjusių įtakos socialinės reabilitacijos ir probacijos instituto atsiradimui yra Lietuvos teisinė bei kultūrinė transformacija. Autoritarinio komandinio ugdymo, vienpusio aktyvumo bei laisvės slopinimo keitimas į laisvą demokratinį valdymą, iniciatyvumą bei kūrybiškumą reikalavo peržiūrėti bausmės vykdymo principus bei pataisos įstaigų darbo pobūdį.Vis daugiau šalies ir pasaulio mokslininkų ir atliktų longitudinių tyrimų patvirtina, kad dauguma nusikaltimų yra padaryti dėl aplinkos neigiamo poveikio, todėl nuteistuosius reikia ne vien bausti, bet teikti jiems alternatyvias galimybes ir sąlygas keistis, sudaryti . Nuo XX amžiaus pabaigos visame pasaulyje, o ypač Vakarų Europoje ėmė klestėti socialinės resocializacijos idėjos – bausmės darėsi vis humaniškesnės, nes buvo suprasta, jog taikomų bausmių rūšys gali stipriai veikia nusikaltusio asmenybę teigiama linkme – imta siekti, jog sąmonėje susiformuotų visuomenės gerbiamos vertybės ir noras jomis vadovautis.Keičiantis teisinei kultūrai Lietuvoje: įsitvirtina naujos idėjos, naujas požiūris į bausmę ir santykį tarp valstybės bei teisinių aspektų. I. Kuginytė-Arlauskienė teigia, kad „nuo bausmės, kaip atpildo už padarytą blogį, koncepcijos, pereinama priekelių tikslų derinimo, apimant nubaudimą, auklėjimą ir reabilitaciją“. Nusižengusiems teisės normoms ir atstumtiems asmenims sėkminga socialinė resocializacija ir pozityviosios socializacijos prielaidų sudarymas yra būtinas. Lietuvoje esanti nuteistų ir grįžusių iš laisvės atėmimo vietų asmenų socialinės reabilitacijos, alternatyvių bausmių ir socialinės resocializacijos bei probacijos sistemos dar nėra pakankamos. Socialinę resocializaciją, probacijos ir socialinės integracijos aspektus nagrinėjo Kvieskienė (2005), Merkys, Ruškus, Juodraitis (2002), Sakalauskas (2010), Dermontas (2005), Prakapas, Katinaitė (2008), psichologijos (Justickis, 2003; Žukauskienė, 2006) mokslų, pozityviosios socializacijos ir socialinės edukacijos (Kvieskienė, 2005; Kuginytė-Arlauskienė, 2006) atstovai ir kt.Mokslininkai dažniausiai tyrinėja atskirus socialinės reabilitacijos  aspektus: teisės mokslų (I. Michailovič (2001); R. Drakšas (2004); A. Kiškis (2006); S. Mesonienė (2009); G. Švedas (2010); R. Uscila (2011); G. Sakalauskas, V. Kalpokas (2012) ir kt.), pozityviosios socializacijos ir socialinės edukacijos (Leliūgienė, I (1997); V. Kučinskas, R. Kučinskienė (2000); A. Juodaitytė (2002); B. Bitinas (2004); G. Kvieskienė (2005); A. Dumčienė, Z. Bajoriūnas (2006); R. Prakapas, R. Katinaitė (2008); I. Kuginytė-Arlauskienė, P. V. Stalioraitis, I. Žemaitaitytė (2010) ir kt.), nuteistųjų švietimo (D. Karpowitz, M. Kenner (1995); L. Lochner, E. Moretti (2001); J. S. Vacca (2004); R. Kalendra (2006); E. Mickūnaitė (2008); M. L. Alzua ir kt. (2008); D. L. Mackenzie (2008); P. E. Leone ir kt. (2008); G. G. Gaes (2008); T. Schuller (2009); S. Machin ir kt. (2010); R. O’Brien (2010); J. Teivans-Treinovskis (2010); A. Swimpson (2011); R. Katinaitė, I. Čibiraitė (2011) ir kt.), reintegracijos (A. Pakalkaitė (2004); I. Kuginytė-Arlauskienė (2006); C. A. Visher, J. Travis (2011); R. Uscila, O. Merfeldaitė (2012) srityje ir kt.

Šiandien teorinių ir empirinių įrodymų aibė leidžia teigti, kad į laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų resocializaciją orientuota baudžiamoji politika leidžia kur kas efektyviau kontroliuoti recidyvizmo mastus, nei politika, nukreipta į savitikslį įkalintų asmenų baudimą ir kontrolę. Tai įrodo ir progresyvią baudžiamąją politiką formuojančios šalys, ypač Skandinavijos valstybės, kuriose recidyvizmo rodikliai mažiausi Europoje, Tačiau intervencinės programos savaime negarantuoja recidyvizmo masto mažėjimo ir kalinių skaičiaus kritimo. Klausimas – kas ir kuriame kontekste veikia efektyviausiai – išlieka atviras ir opus, reikalaujantis empirinių tyrimų ir ekspertinių žinių. Todėl intervencinių programų adaptavimas, akreditavimas, stebėsena ir vertinimas yra neatsiejama programų įgyvendinimo dalis ir kokybės užtikrinimo elementas. Alternatyvios bausmės atlikimo atsiradimo priežastis glaudžiai siejasi su tarptautiniais įsipareigojimais. Lietuvai tapus Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Europos Sąjungos (ES) bei kitų tarptautinių organizacijų nare atsirado reikalavimas laikytis pasirašytų teisės aktų.  JTO patvirtintuose Tipinėse minimaliose elgesio su kaliniais taisyklėse reikalaujama, kad būtų imtasi visų priemonių tam, kad kalinys būtų laipsniškai grąžintas į visuomenę. Analogiškos socialinės reabilitacijos taisykles yra pateikiamos Europos kalinimo įstaigų taisyklėse – 70-a taisyklė: „Kiek galima greičiau po priėmimo į kalinimo įstaigą reikėtų pradėti kalinių rengimą išeiti į laisvę“. Anot tarptautinių aktų, prižiūrint kalinius reikia pabrėžti ne jų išskyrimą iš visuomenės, bet tai, kad jie yra tos visuomenės dalis.

2016 Metų pradžioje Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę atliko 4285 nuteistųjų, o per 2016 metus 2169 nuteistasis paliko įkalinimo įstaigas. Tai yra nemaži skaičiai, kurie gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir susirūpinimą, kas laukia buvusių nuteistųjų, kas ir kaip padės žmonėms integruotis į visuomenę, kad buvę nuteistieji negrįžtų atgal. Daugumos palikusių įkalinimo įstaigas nuteistųjų bausmės svyruoja nuo 3  mėnesių iki dešimtmečių, tai yra ilgas laiko tarpas, per kurį žmogus gali prarasti elementarius įgūdžius, kurie padėtų grįžti į įprastą gyvenimą. Žmonėms galimai yra reikalinga socialinių darbuotojų pagalba, kuri padėtų integruotis į visuomenę. Tokiais atvejais bausmę atlikusiems nuteistiesiems yra labai svarbus resocializacijos procesas. Resocializacija suprantama kaip žmogaus prisitaikymo prie socialinio gyvenimo, įgūdžių atstatymas. Tam, kad šis procesas vyktų sėkmingiau Lietuvoje yra priimta nauja pareigybė. Jau nuo 2015 metų spalio mėnesio pataisos įstaigų pareigūnai yra mokomi ne tik užtikrinti fizinę laisvės atėmimu nuteistų  asmenų apsaugą ir priežiūrą, bet ir su jais bendrauti, būti mentoriais, psichologais, socialiniais pedagogais ir socialiniais darbuotojais. Tokia apsaugos ir priežiūros forma – dinaminė apsauga.Kadangi ši pareigybė Lietuvoje tik pradeda formuotis magistriniame darbe bus paliečiamos dinaminio pareigūno darbo pobūdis, bei jo nauda socialinės resocializacijos procesui. Vaikystėje ir edukacinius aspektus bendruomenės gyvenime tyrinėjo I. Dirgėlienė (2010), I. Dirgėlienė, I. Piekienė (2009). Asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų, resocializacija – viena iš šiandienės visuomenės problemų. Nuteisti asmenys – tai mūsų visuomenės dalis. Norint, kad pasaulyje mažėtų kriminogeninis lygis bei atsižvelgiant į didelio masto rodiklius, yra labai svarbu sukurti tokią nuteistųjų resocializacijos sistemą, kuri padėtų sėkmingai perauklėti nuteistąjį, taikant pataisos, auklėjamąsias, dorovines, dvasines ir kitas priemones,į procesą įtraukiant reikalingų institucijų bendradarbiavimą, kad atlikęs bausmę asmuo nenusikalstų dar kartą

Mokslinė problema. Prieš dešimtmetį Lietuvos ir kitų šalių teisės aktuose atsiradęs dėmesys socialiai pažeidžiamų asmenų socialinei resocializacijai pasitelkiant dinaminį metodą, pozityviąją socializaciją ir nuteistų laisvės atėmimo bausme asmenų švietimo poreikis skatina analizuoti šių priemonių prieinamumą ir efektyvumą kaip vieną iš pozityviosios socializacijos ir socioedukacinės pagalbos, saviraiškos, vertybių kaitos, taip pat asmens vertybių kaitos įtvirtinimo fone. Atsisakius „taisomojo“ požiūrio į įkalinimo sistemos veikimo idėjinius pagrindus Vakarų pasaulyje XX a. antroje pusėje, jis kritikuojamas dar senosiose, 1987 m. Europos kalėjimų taisyklėse. 2006 m. Europos kalėjimų taisyklių 6 punkte rekomenduojama principinė nuostata: „Visas kalinimas turėtų vykti taip, kad asmenys, kuriems buvo apribota laisvė, galėtų lengviau integruotis į laisvą visuomenę.“Nors kartais teigiama, kad, įstatymų ir socialinių mokslų kalboje atsisakius moralizuojančių sąvokų, jas tiesiog pakeitė socialinės technokratinės sąvokos, visgi tarp Dalyvavimas sėkmingose socialinės resocializacijos programose skatina pozityvų mąstymą, vertybinių nuostatų kaitą, gyvenimo tikslų formulavimą ir pasirengimą jų siekti, asmeninį tobulėjimą per mokymosi visą gyvenimą prizmę. Taigi, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas ir mokslines įžvalgas, magistriniame darbe keliamas probleminis klausimas, susijęs su: socialinės resocializacijos prieinamumo sąlygomis ir su dalyvavimo šiose programose įprasminimu – laisvės atėmimo vietoje ar jau laisvėje socialinių integracijos programų sąsajos su pozityviąja socializacija, ekspertų pozicija apie šių programų efektyvumą Lietuvoje ir užsienio šalyse? Nuteistieji būdami įkalinimo įstaigose praranda socialinius įgūdžius, todėl išėjus į laisvę jiems yra labai sunku integruotis į visuomenę. Dažnai išėjusius į laivę asmenis atstumia ne tik artimieji bet ir visuomenė, nesuteikdama pagalbos, palaikymo, todėl dauguma nuteistųjų po kažkurio laiko grįžta atgal.

Objektas: Nuteistųjų socialinė resocializacijos ir pozityviosios socializacijos sąsajos.

Tikslas: ištirti ar nuteistųjų socialinė resocializacija yra sėkminga visuomenės pozityvios socializacijos priemonė laisvės atėmimo bausmėmis nuteistiems asmenims ir pagrįsti sėkmingo jo realizavimo galimybes.

Darbo tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai:

1) pagrįsti švietimo prieinamumo nuteistiems laisvės atėmimo bausme asmenims sąlygas sėkmingai jų resocializacijai;

2) apibūdinti nuteistųjų laisvės atėmimo bausme socialinę resocializaciją socialiniu pedagoginiu ir psichologiniu aspektais;

3) apibendrinti laisvės atėmimo vietose esančių ir iš jų išėjusių asmenų dalyvavimo socialinės resocializacijos programose patirtį Lietuvos ir užsienio šalyse;

4) įvertinti socialinės reabilitacijos programų prieinamumą laisvės atėmimo vietose kaip socialinę integraciją skatinančią priemonę.

Darbo struktūra:

· Pirmoje darbo dalyje, remiantis teorine literatūra, aptariama laisvės atėmimo įstaigose esančių ir iš ten išėjusiųjų socialinės integracijos sistema, samprata, principai, teoriniai modeliai, detaliai nagrinėjama istorinė raida bei vystymosi Lietuvoje tendencijos ir galimybės, ir socialinė reabilitacija, kaip pagrindinė socialinės integracijos priemonė.

· Antrojoje dalyje apibūdinamas laisvės atėmimo įstaigose esančiųjų profesinės reabilitacijos organizavimas, aptariamos pagrindinės profesinės reabilitacijos sąvokos, principai, nuostatos. Analizuojami teisės aktai reglamentuojantys laisvės atėmimo įstaigose esančiųjų ir išėjusiųjų reabilitacijos sistemą, apibūdinami kriterijai, kuriais vadovaujantis identifikuojamas profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis asmeniui ir aptariami pagrindiniai profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo principai.

· Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir rekomendacijos, teikiamas naudotų šaltinių sąrašas, keliama diskusija, prieduose pateikiami tyrimo instrumentai. Darbas vizualizuotas, pateikiami paveikslai lentelės.