Rimvydo Stankevičiaus lyrika, vėjo įvaizdis, jo sąsajos su tautosakiniu ir krikščionišku kontekstais

Rimvydas Stankevičius, kurio kūryba nagrinėjama šiame darbe, atstovauja naujosios, šiuolaikinės lietuvių literatūros poetų kartą. Jis puikiai tinka ir atsiskleidžia kintančioje, drąsioje ir modernėjančioje literatūros situacijoje, tuo pačiu išlikdamas visiškai unikalus ir stebindamas itin ryškiu poetiniu braižu. Vienas iš jo išskirtinumą sudarančių dalykų – gebėjimas jungti kontrastingus, paradoksalius vaizdus, semtis idėjų iš pačių įvairiausių kontekstų ir jais rašyti apie tai, kas labiausiai neramina, jaudina ir ką privalu išsakyti. R. Stankevičiaus poezija, kurioje gausu įdomių intertekstualumo formų, turi specifinį stilių, kylantį, ko gero, iš pačių autoriaus sąmonės gelmių. Pasak R. Dragenytės, ,,R. Stankevičius vienas tų autorių, kurie eilėraščius rašo krauju arba, kitaip tariant, širdimi, vos ne kiekvienas tekstas katastrofiškas ir žaizdotas.‘‘ Būtent tame katastrofiškame fone, autoriaus lyrikoje naudojami vaizdai atsiskleidžia naujomis spalvomis, suteikiančiomis jiems iki šiol nepatirto netikėtumo ir prasmių.

Vienas bruožų, iš kurių nesunku atpažinti ar skaitant pajusti R. Stankevičių, yra šaltumo įspūdis. Šaltumas, atšiaurumas neturėtų būti suvokiami kaip atstumiančios ar lyriką slopinančios savybės. Tai – puikiai valdomas autoriaus pasirinkimas, išreiškiantis visa, ką privalo išreikšti poezija. Apie eilėraščių rinkinį ,,Laužiu antspaudą‘‘ V. Žiauberienė yra pasakiusi: ,,Skaitant R. Stankevičiaus ,,Antspaudą‘‘ iki pabaigos, lieka šaltumo, vėsos pojūtis, tarytum vaikščiotum anapusybės koridoriais arba degtum žvakes ant kapų vėjuotą lapkričio naktį.‘‘ Tokią nuotaiką kuriančių įvaizdžių gausu kone kiekvienoje poeto knygoje, kur jie, nors besikartodami, turi skirtingas funkcijas ir įgalina vis kitokias reikšmes. Vienas tokių pastoviųjų motyvų, krentančių į akis, yra vėjas.

Vėjas R. Stankevičiaus lyrikoje nėra vienpusis, jis įvilktas į skirtingas pasaulėžiūros plotmes ir gali būti siejamas su labai įvairiais kontekstais. Šiame darbe bandoma atsekti vėjo sąsajas su lietuvių tautosaka ir mitologiniu vėjo įvaizdžiu, pastebėti per tai atsirandančių tradiciškumo aspektų poeto kūryboje. Taip pat – pažvelgti į stichijos raišką kitokiuose, krikščioniškąja pasaulėžiūra sekančiuose eilėraščiuose. Darbo tikslas yra suvokti, kaip tai paveikia R. Stankevičiaus lyriką ir išskiria, papildo ją savitomis reikšmėmis šiuolaikinės literatūros plotmėje.

Nagrinėjant autoriaus kūrybą ir gilinantis į ją supančius kontekstus, labiausiai remtasi Dainiaus Razausko mitologinių tyrinėjimų knyga ,,Vėjūkas: Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų wæjug / wæjyg)‘‘, kita kritine literatūra.