Personalo vadybos skirtumai didelėje viešojo ir privataus sektoriaus organizacijoje

Žmogiškasis kapitalas XXI a. pradedamas suvokti kaip didžiausią konkurencinį pranašumą galintis suteikti organizacijos turtas, todėl jo valdymui skiriama vis daugiau dėmesio. Praėjusiame šimtmetyje personalo vadybai vystantis kaip atskirai mokslo šakai pradėta ieškoti galimybių didinti žmogiškojo kapitalo vertę – organizacijai svarbiausia, jog joje dirbtų tinkamiausia atrinkti, motyvuoti ir nuolatos tobulėjantys darbuotojai. Ilgą laiką personalo vadyba buvo taikoma tik privačiajame sektoriuje, tačiau pamažu personalo vadybos teorijos ir modeliai buvo perimami ir viešajame sektoriuje suvokiant, jog esminiai personalo vadybos aspektai yra universalūs nepriklausomai nuo sektoriaus. Vis tik pripažįstama, jog viešasis sektorius turi ribotas galimybes taikyti naujausius personalo vadybos metodus ir modelius ir konkuruoti su privačiuoju sektoriumi dėl žmogiškųjų išteklių.

Aktualumas ir problema. Personalo vadyba yra kompleksiška mokslo sritis, kurioje susiduria psichologiniai, socialiniai ir organizaciniai aspektai. Mokslinėje literatūroje plačiai analizuojami visi personalo vadybos etapai bei jų taikymas viešajame sektoriuje. Visgi taikant personalo vadybos teorijas viešajame sektoriuje turi būti atsižvelgiama į tam tikrus ribotumus ir papildomas galimybes. Įvairūs mokslininkai savo tyrinėjimuose atsižvelgia ir akcentuoja viešojo sektoriaus ypatybes taikant personalo vadybos modelius, tačiau reikalingas ir sisteminis požiūris, kuris leistų plačiai pažvelgti į esminius personalo valdymo ypatumus abiejuose sektoriuose. Tokie tyrinėjimai galėtų prisidėti prie tolesnio viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių modernizavimo.

Ištirtumas. Bendros personalo valdymo ypatybė viešajame sektoriuje buvo nagrinėtos P.Papšienės (2010), Ž. Židonio ir N. Jaskūnaitės (2009) darbuose. Vis tik Lietuvos autoriai personalo valdymo ypatumus viešajame sektoriuje dažniausiai nagrinėjo pasirinkdami tam tikro etapo analizę. N. Glebovė (2012) nagrinėjo darbo užmokesčio ypatumus, A. Puškorius ir R. Vanagas (2011) - karjeros galimybes, R. Vanagas (2012) – atrankos ir verbavimo sistema. Užsienio autoriai taip pat dažniau nagrinėjo atskirus personalo valdymo etapus viešajame sektoriuje. Paminėtini M. Mestmos (2010), H. Kuperus ir A. Rode (2010), Rahman (2012) darbai. Tuo tarpu fundamentalios personalo valdymo ypatybės ir tendencijos lyginant šiuos du sektorius yra nagrinėtos minimaliai.

Tikslas: nustatyti personalo vadybos skirtumus viešajame ir privačiajame sektoriuje.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti personalo valdymo sampratą ir elementus.
2. Įvardinti priežastis lemiančias personalo valdymo skirtumus viešajame ir privačiajame sektoriuje.
3. Išnagrinėti personalo vadybos skirtumus viešajame ir privačiame sektoriuje pagrindiniais šios srities etapais.

Metodai. Mokslinės literatūros ir teisės dokumentų analizės metodas, lyginamosios analizės metodas, apibendrinimo metodas.

Literatūra. Darbe buvo naudojamasi užsienio ir lietuvių autorių moksliniais straipsniais. Ypač svarbūs tų autorių darbai, kurie nagrinėjo būtent bendruosius privataus ir viešojo sektoriaus skirtumus - P.Papšienės (2010), Ž. Židonio ir N. Jaskūnaitės (2009), A. Williamson darbai. Aprašant personalo valdymo sampratą ir elementus naudota A. Juodaitytės ir J. Jablonskienės (2012), A. Savanevičienės ir Ž. Stankevičiūtės (2013), E. Chlivicko (2011) darbais. Antrame skyriuje naudoti darbai, kuriuose analizuojami atskiri personalo valdymo etapai. Aprašant karjeros galimybes daugiausiai naudotas A. Puškoriaus ir R. Vanago (2011), J. Jagmino (2007), J. Barkworth (2004) darbai, analizuojant atrankos ir verbavimo sistema R. Vanago straipsnis (2012).

Struktūra. Darbą sudaro įvadas, dvi dėstomosios dalys ir išvados. Pirmoje dalyje analizuojami personalo valdymo samprata ir elementai bei veiksniai, kurie lemia viešojo ir privačiojo sektoriaus personalo valdymo skirtumus. Antra dalis skirtas nustatyti personalo valdymo skirtumus įvairiose jo pakopos – atrankoje ir verbavime, motyvavimo ir mokymo atžvilgiu bei karjeros mobilumo atžvilgiu.