Darnus maisto vartojimas

1.1. Darnus vartojimas, kaip teorinių tyrimų objektas

Darnaus vartojimo sąvoka vis tampa aktualesnė ir populiaresnė. Šių laikų visuomenė priprato prie besaikių vartojimo, tiesiog tapo vadinamąją „vartotojišką visuomene“. Laikui bėgant, žmonės vis aiškiau mato, kad besaikis ir netausojantis vartojimas ne tik jiems patiems atneša neigiamą poveikį, bet ir juos supančiai aplinkai.

1.1.1. Darnaus vartojimo samprata ir pagrindinės vartojimo funkcijos

Sparčiai augant žmonių skaičiui, vystantis technologijoms ir augant ekonomikai vis dažniau susiduriama su tokiomis problemomis, kaip atliekų kiekio didinimas, oro ir vandens tarša, gamtinių išteklių išsekimas, dykviečių plėtimasis, derlingų žemės plotų mažėjimas, biologinės įvairovės nykimas, šiltnamio reiškinio atsiradimas ir pan. XX a. pabaigoje mokslininkai siekė išspręsti aplinkosaugos problemas. Jie akcentavo, kad, norint išspręsti šias problemas, negalima užkirsti kelią ekonomikos augimui, žmonių skaičiaus didėjimui, technologijų vystymuisi, nes tai prieštarautų natūraliems žmonijos vystymosi procesams. Dėl šios priežasties 1992 metais Rio de Ženeire vykusiame pasaulio viršūnių susitikime (http://www.smm.lt/uploads/documents/darnus-vystymas/0.816819001255418152.pdf), ieškant sprendimo būdų, kaip suderinti ekonominį vystymąsi ir aplinkosaugos aspektus, buvo įteisinta darnaus vystymosi koncepcija. Ji buvo akcentuojama kaip pagrindinė ilgalaikė vystymosi ideologija.

Darnus vystymasis yra apibrėžiamas labai įvairiai. Tačiau vienas pagrindinių apibūdinimų siejamas su Brundtland pranešimu. Šiame pranešime teigiama, jog „darnus vystymas yra vystymasis, kuris tenkina dabarties kartų poreikius, nekeldamas pavojaus būsimų kartų gebėjimui patenkinti savus poreikius (Albrecht, Gobbin, 2001). Darnus vystymasis (angl. sustainable development) kaip vystymasis, leidžia tenkinti dabartinės visuomenės poreikius, nemažinant galimybių ateinančioms kartoms tenkinti savuosius (Tausojantis vartojimas, 2011, p. 15). Būtent jo dėka siekiama sudaryti galimybės pasiekti visuotinę gerovę tiek dabartinei, tiek ateinančioms kartoms, neperžengiant leistinų poveikio aplinkai ribų. Darnus vystymasis yra kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų. Bendrąja prasme darnaus vystymosi samprata yra bandymas suderinti vis didėjantį susirūpinimą aplinkosaugos klausimais su socialiniais - ekonominiais klausimais (Hopwood, Mellor, O’Brien, 2005, p. 13).

Darnaus vystymosi koncepcija yra labai plačiai taikoma bei apibrėžiama labai įvairiai. Ji apjungia tris pagrindinius globalinės žmogaus ir gamtos santykio problemos aspektus, tokius kaip techninį - ekonominį, kuris yra susijęs su gamtos išteklių naudojimu, ekologinį, neatsiejamą nuo aplinkos taršos ir egzistencinės pusiausvyros sistemoje bei socialinį - politinį, kuris susijęs su visuotiniu iškilusių problemų sprendimu (http://www.lzuu.lt/nm/l-projektas/-Aplinkos_tarsa/48.htm). Neretai darnus vartojimas yra suprantamas labai siauriai. Tai yra ne mažesnių apimčių vartojimas, bet vartojimas kitaip – vartojimas efektyviau, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę. Subalansuotą vartojimą galima suvokti ir kaip ekonominį vartojimą, prekių ir paslaugų įsigijimą, siekiant visa tai suderinti su aplinkos apsauga, tausojimu. Autorė R. Dagiliūtė išskiria tam tikrus darnaus vartojimo aspektus:

• prekių ir paslaugų naudojimas, atitinkantis pagrindinius poreikius ir teikiantis geresnę gyvenimo kokybę, mažinant gamtinių išteklių ir pavojingų medžiagų naudojimą, minimizuojant atliekas ir teršalus per visą būvio ciklą taip, kad nekiltų pavojaus ateities kartų poreikiams;
• aplinkai draugiškas vartojimas ir namų ūkių poveikio aplinkai mažinimas, bet ne produktų ir paslaugų vartojimo sumažinimas;

aplinkai draugiškas vartojimas remiantis pakankamumo (angl. suffi ciency) principu. (Tausojantis vartojimas, 2011, p. 17).

Darnus vartojimas yra būtent paslaugų ir gaminių, susijusių su pagrindiniais poreikiais ir pagerinančių gyvenimo kokybę vartojimas, kuo mažiau naudojant gamtos išteklių bei kenksmingų medžiagų ir mažinant atliekų bei teršalų kiekį per visą būvio ciklą, siekiant nesukelti pavojaus ateities kartoms (Ofstad, 1994, UNEP 2001). Taip pat remiantis darnaus vystymosi samprata darnus vartojimas reiškia ir tolygesnį vartojimą ne tik tarp regionų ir valstybių, bet ir valstybių viduje.

Gamybos būdų ir vartotojų elgsenos pokyčiai, kaip vienas pagrindinių darnaus vystymosi tikslų, yra aiškiai įvardyti ir atnaujintoje ES darnaus vystymosi strategijoje, taip pat ir naujai peržiūrėtoje Lietuvos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje. Darni gamyba ir vartojimas siekia maksimizuoti produktų, paslaugų ir investicijų produktyvumą ir veiksmingumą taip, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai, nekeliant pavojaus ateities kartoms patenkinti savuosius. (Tausojantis vartojimas, 2011, p.16).

Darnaus vystymosi koncepcija susideda iš trijų pagrindinių komponentų. Jie pateikti 1 paveiksle.