LR konstitucinio teismo aktai, jų konstitucinė prigimtis ir teisinė galia

Kaip teigia Egidijus Jarašiūnas, teisinga, atvira ir darni pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės viršenybės. Tokią teisę geriausiai išreiškia konstitucija – svarbiausias šalies teisės aktas, kuriame įtvirtinti principai ir normos laiduoja pagrindines žmogaus teises, riboja valdžios galias[1]. Jeigu Konstitucija suprantama kaip aukščiausios teisinės galios teisės principai ir normos, tai būtina užtikrinti, kad jos būtų laikomasi – t.y. kad tais principais ir normomis būtų iš tikro vadovaujamasi. Konstitucijos viršenybė suponuoja, kad turi būti sukurtas veiksmingas tokios apsaugos mechanizmas[2]. Vadinasi, Konstitucijos apsaugos būtinybė yra įtvirtinta ir kyla iš pačios Konstitucijos.

Vadovautis ir prižiūrėti, kad būtų laikomasi Konstitucijoje išdėstytų nuostatų yra visų piliečių, valstybinės valdžios institucijų ir pareigūnų imperatyvas. Tiek Konstitucijoje, tiek ir kituose aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtna ši pareiga. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidento pareiga ginti konstitucinę tvarką yra siejama su jo priesaikos tekstu („Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas“[3]). Konstitucijos nuostatų laikymasis taip pat yra ir Seimo narių pareiga, pavyzdžiui Konstitucijos 59 str. 4 d. įtvirtinta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Taigi pačioje Konstitucijoje yra nustatyta Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių, teismų ir kitų institucjų pareiga savo veikloje vadovautis Konstitucijos nuostatomis, o tai užtikrina Konstitucijos viršenybę.

Taigi įtvirtinus valstybės valdžios institucijų, pareigūnų pareigą laikytis Konstitucijos, atrodo, galėtume manyti, jog turime pakankamas jos viršenybės užtikrinimo garantijas[4]. Tačiau tiek valstybės valdžios institucijos, tiek pareigūnai gali kelti grėsmę Konstitucijai. Kartais Konstitucijos pažeidimus gali lemti nežinojimas ar neteisingas Konstitucijos reguliavimo supratimas, o kartais – sąmoningas noras apeiti pagrindinį tautos susitarimą, kad būtų patenkinti asmeniniai interesai. Todėl kyla būtinybė apsaugoti Konstituciją nuo valstybės valdžios institucijų veiksmų ir sprendimų įtvirtinant konstitucinės justicijos instituciją.

Valstybės, puoselėjančios teisinės valstybės idėją, siekdamos apsidrausti nuo galimų antikonstitucinių ir nedemoktarinių reformų bei valstybės pervesmų, steigia specialias konstitucinės priežiūros institucijas[5]. Lietuvoje konstitucinę justiciją įgyvendina Konstitucinis Teismas. Kaip apibrėžia Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams[6].

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas – teisminė Lietuvos Respublikos valdžios institucija, sprendžianti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Nustatęs, kad kvestionuojamas teisės aktas prieštarauja aukštesnės juridinės galios aktams, o visų pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Teismas eliminuoja tokį aktą iš Lietuvos teisės aktų sistemos ir teisinės apyvartos. Konstitucinio Teismo priimamų aktų konstitucinės prigimties ir teisinės galios klausimas yra tiesiogiai susijęs su Teismo aktų sukeliamų teisinių pasekmių klausimu, kuris atspindi pačią teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo kontrolės esmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statusą, įgaliojimus, priimamų aktų konstitucinę prigimtį ir juridinę galią savo darbuose tyrė ir nagrinėjo J.Žilys, E.Jarašiūnas, K.Lapinskas, V.Sinkevičius, S.Stačiokas. Šiame darbe daugiausiai bus remiamasi minėtų autorių pateiktomis nuomonėmis, argumentais bei išvadomis.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimamų aktų konstitucinę prigimtį ir teisinę galią, paliečiant esmines šio klausimo teorines ir praktines problemas.

Šiam tikslui pasiekti užsibrėžiami tokie uždaviniai:

- išsamiai aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimamų aktų rūšis, esmines jų savybes, aktų tarpusavio panašumus ir skirtumus;

- apžvelgti svarbiausius Konstitucinio Teismo priimamų aktų konstitucinės prigimties aspektus, probleminius klausimus;

- išanalizuoti Konstitucinio Teismo aktų teisinę galią bei aptarti jų sukuriamas skirtingas juridines pasekmes, teisminės veiklos rezultatą.

Darbo pradžioje aptariamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimamų aktų rūšys, jų specifika, aktų panašumai ir skirtumai, toliau trumpai apžvelgiamos pagrindinės Konstitucinio Teismo aktų konstitucinės prigimties problemos, diskutuotini klausimai ir galiausiai atskleidžiama Konstitucinio Teismo priimamų aktų juridinė galia, jų sukeliami padariniai ir įtaka visuomeniniam gyvenimui.

[1]. Jarašiūnas E. Valstybės Valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius, 2003. P-20.

[2] Ten pat. P-33.

[3] Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valtybės žinios, 1992, Nr. 33 – 1014.

[4] Jarašiūnas E. Valstybės Valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius, 2003.P-35.

[5]Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia, 2001. P-107.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas, Valstybės žinios, 1993, Nr. 6-120.