Naujų įrodymų pateikimo ribojimai atskirose civilinio proceso stadijose

Darbo tikslas. Siekdama išanalizuoti kurioje civilinio proceso stadijoje turi būti pateikiami įrodymai, kodėl yra svarbu įrodymus pateikti laiku, bei kokiais atvejais jie jau nebegali būti pateikiami, pasirinkau tokią savo kursinio darbo temą – „Naujų įrodymų pateikimo ribojimai atskirose civilinio proceso stadijose“.
Nagrinėjamos temos aktualumas - gana dažna problema teismuose yra proceso vilkinimas, to pasekmėje nemažai bylų taip ir lieka neišspręstos. Dėl bandymo sulėtinti procesą viena ar kita šalis netenka galimybės tinkamai apginti savo teises teisme. Būtent dėl šios dažnai pasitaikančios problemos, teismas pats privalo tiesiogiai kontroliuoti procesą nuo tokio užvilkinimo. Tačiau taip jau būna, kad vis dėlto viena proceso šalis dažnai prašo teismo leidimo pateikti naujų įrodymų tam, kad kita proceso šalis kuo vėliau sužinotų apie esamus naujus įrodymus, ir tokiu būdu vilkina procesą, nes paprastai ne tik kitai šaliai, bet ir teismui reikalingas papildomas pasiruošimas. Taigi, tokiu atveju ir sąžininga proceso šalis, ir teismas yra bejėgiai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso antros dalies tryliktame skyriuje yra nuostatų, kurios reglamentuoja įrodymų pateikimą civilinio proceso eigoje pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į minėtą problemą, šiame kodekse yra įtvirtina nuostata, kuri teigia, jog „teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą“ . Šia civilinio proceso kodekso nuostata siekiama užtikrinti, kad įrodymai būtų pateikiami kiek įmanoma anksčiau, ir tokiu būdu sutrumpinti procesą bei išvengti tokių atvejų, kai nauji įrodymai būna pateikiami prieš pat baigiant bylą nagrinėti iš esmės.
Šiame savo darbe noriu apžvelgti kiekvieną civilinio proceso stadiją atskirai, kas vyksta jų metu, taip pat ir tas sąlygas, kuriomis paminėta teismo teisė gali būti įgyvendinta, ir problemas, su kuriomis neišvengiamai tenka susidurti teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims.
Siekiant kuo išsamiau atskleisti pasirinktą temą nusprendžiau nagrinėti aprašomuoju, analizuojamuoju metodu, o taip pat remtis būtent šiais žemiau išvardintais šaltiniais, t. y. tiek norminiais aktais, tiek specialiąja literatūra, nes jie mano nuomone tiksliausiai atskleidžia mano nagrinėjamą temą. Taigi, svarbiausi norminiai aktai, stengiantis atskleisti šią temą yra šie:
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, kuriame atskleidžiama materialiųjų teisės normų taikymo ypatumai.
Taip pat svarbi ši specialioji literatūra:
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras, kuriame išaiškinamos procesinių teisės normų taikymo sritis, tikslai bei siekiai.
2. Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika.2 T, šioje knygoje pateikiami civilinio proceso pagrindiniai dėsniai, principai ir panašūs dalykai. Ši knyga yra ypatinga tuo, jog ji yra parašyta garsių autorių teisininkų, kurie savo moksliniame darbe pateikė labai daug praktinių pavyzdžių atitinkančių nagrinėjamus klausimus.
3. Nekrošius V. Civilinic procesas :koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės.
Taip pat tokie dokumentai:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.
Taip pat naudojausi ir internete esančia medžiaga, o visos savo naudotos literatūros sąrašą pateikiau savo darbo gale.
Taigi, remiantis šiais šaltiniais savo darbe stengsiuosi atskleisti naujų įrodymų pateikimo svarbą, jų pateikimą civilinio proceso eigoje, bei išanalizuoti nuostatas dėl naujų įrodymų pateikimo.