Apšvietos epochos konspektas

Apšvieta(XVIIa.pab – XVIIIa) – kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį. Lietuviškai dar vadinama Švietimu(arba Švietimo amžiumi).

XVIII amžius dar yra vadinamas „filosofo amžiumi“ – didžiausią įtaką visuomenei darė intelektualai. Vienas jų – Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas – taip nusakė savo epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ Apšvietos filosofai ne tik skelbė, bet ir savo elgesiu liudijo asmens savarankiškumą. Teigė, kad kiekvienas atsako už savo mąstymą ir likimą. Kiekvienas turi tapti savo laimės kalviu. Todėl žmogui nedera aklai paklusti autoritetams ir tradicijai. Apšvietos filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: visi gamtos apdovanoti protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis. Būtent mokslas, švietimas yra skirti tam, kad išlavintų žmonių protus, išvaduotų žmones iš prietarų tamsos, fanatizmo, priklausomybės, vergijos ir skurdo. Apšvieta iš esmės nulėmė modernios visuomenės susikūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą.