Marius Katiliškis ir jo kūryba

• Marius Katiliškis – XX a. vidurio išeivijos rašytojas

• Iš tėvo gautus pinigus sūnus dažnai išleisdavo knygoms, namie turėjo sukaupęs biblioteką. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą - nė viena talka neapsieidavo be Mariaus pasakojamų nugirstų ar skaitytų istorijų, kurias dar pagražindavo savais intarpais.
• Rašytojas kalbėjo, kad savoji žemė kaip buvo, taip ir liks ta pati, sunki, nepažeidžiama, viskas prieš ją nublanksta, visur ir visais laikais ji vienintelė. „Ir aukščiausia jos kaina - nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur." Lemonte, savo sodyboje, rašytojas gyveno iki mirties. Istorijos viesulų nublokštas toli nuo gimtinės, visą gyvenimą nešiojosi ją širdy. Žurnalisto paklaustas, ko norėtų palinkėti savo skaitytojams, Katiliškis atsakė: „Rašyti ir skaityti lietuviškai. Labai nedidelis, nesudėtingas ir iš lietuvio nieko nereikalaujantis vyksmas. Ir čia, ir ten tas pats - palikti lietuviu. Nieku neužsiangažuojant, nieko neprarandant - tik išlaikant save.“
• Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas.
• Katiliškis veikėjai myli gimtąją žemę ir darbą, mėgsta dainuoti, sekti būtas nebūtas istorijas, prisimena ir gerbia protėvius.

 „dažniausiai prievarta ir išnaudojimas. Reikia laikytis, kad bent tada, kai galim, įkinkyti ir darbą savo naudai.“

 „Svarbu pradėti gyventi. Laikas jau.“

 „Viskam yra laikas ir poilsis, ir kurį pašaukia, turi eiti viską palikęs, nebeatidėliodamas.“

„Daug kas pasikeičia po nakties. Ir ne dėl to, kad šviesa būtų pakeitusi tamsą, o tai, kad jau ji praeityje ir nepasiekiama ne ranka, ne šuoliu Nebėra šuolio atgal Už nugaros – siena ir akligatvis.“

„Kur tu nueisi su piktumais?“

„Saulė pakyla ir nusileidžia.“

„Meilė yra tokia, kad tereikia jąją pasikliauti, o visa kita ateina savaime.“

„Kuom nors žmonės turi gyventi, remtis į ką nors.“