Antanas Škėma ir kūryba

Kūrybos bruožai:

• Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai deklaruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus.
• Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir būdas atsilaikyti prieš lemtį.
• Jis kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tremiami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą.
• Škėma nepritaria romantiniam požiūriui, aukštinančiam menininko pasiaukojimą ir įkvėpimą, nes, pasak jo, niekas laisva valia nesiaukoja darbui, kurio nemėgsta, o kūrybos procesas menininkui yra būtinas, net jei jis teikia kančią ir dvasios nuovargį.

“Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje“

„gyvenimas - blogis, nes gyvenimas – karas.“

“Mano mirtis trijų metrų ilgio.”

“Literatūroje viskas gražu. Net bjaurūs dalykai. Nusižudyti bjauru. Bet man reikia.”

„Mirtis stipresnė už meilę.“

„pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą.“

„Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu.“

„esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti, ir reikia skirtis su mylimąja, būti vienam, kol visa išblės, nublanks, neteks reljefo ir spalvų.“

„Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkose kojinėse ir patenkintas cypia dainelę.“

„Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“