Lietuvių kalbos programinių autorių pastraipų rinkinys

Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“ aptariamas dirbantis būras jaučiasi orus ir bendruomenės gerbiamas.Nors kūrinyje dažnai pasisakoma prieš baudžiavinio žmogaus pavergimą, tačiau būrui darbas susijęs su gyvenimu, pasaulėžiūra: „Rods sveiks kūns, kur vis šokinėdams nutveria darbus, / Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.“Be Dievo, darbštumo būrą moko ir gamta.Darbštus žmogus turi užtikrinti šeimos gerovę, panašiai kaip ir gandras, kuris pavasarį grįžęs randa išdraskytą lizdą ir pirmiausia jį sutvarko, o tik vėliau ieško maisto.Kiek kitoks vaizduojamas svetimšalių ponų santykis su darbu: „Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus / Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.“Tekste kritikuojami ponai dėl luominio skirstymo jaučiasi viršesni už būrus, bet ar oresni?Ne, nes būrui darbas reikalingas, kad galėtų save gerbti, šeimą aprūpinti ir dorais tautiečiais kitataučiams pasigirti.

Tautiškumas – viena svarbiausių savigarbos išraiškų.Priklausymas kuriai nors tautai save gerbiančio žmogaus turi būti išsakomas ne tik žodžiais, bet ir darbais.Pirmiausia, Pričkus, vienas iš svarbiausių Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ veikėjų, išsakė meilę lietuviui, skleidžiančiam tautiškumą: „Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka. / Tam Dieve duok! Sulaukt kasmets pavasarį sveiką.“Toks valsčiaus seniūno požiūris net baudžiavos pavergtus būrus skatina gerbti gimtąją kalbą ir kultūrą.Antra, K. Donelaitis smerkia valstiečius dėl nutautėjimo, nenori, kad lietuviai asimiliuotųsi su kitataučiais dėl svarbios priežasties – reikia išsaugoti protėvių paveldą: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ „Viežlybi“ valstiečiai akcentuoja, kad savastį (vyžas) keičia atvykėlių gyvenimo būdas (kurpės), bet būras geba išlikti orus.Geriau tegul kitataučiai perima lietuvių gyvenseną: „Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria / Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, / iš visų kampų šio svieto jau susibėgo. / / Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“Taigi žmogus jaučiasi oriau, kai ne tik jis, bet ir kitataučiai turi ko iš lietuvininkų pasimokyti.Vadinasi, orų ir save gerbiantį žmogų pirmiausia suformuoja tautiniai idealai.

Meilė tėvynei gali pasireikšti ir kaip universalus, visuotinai išgyvenamas jausmas, sujungiantis tautos žmones į bendruomenę, galinčią kurti naują šalies gyvenimą.Tokia veiklios meilės forma atsiskleidžia garsiausio lietuvių literatūros romantiko Maironio eilėraštyje „Užtrauksme naują giesmę“ ir visuomenininko, modernios Lietuvos kūrėjo, pozityvisto V. Kudirkos proginiame eilėraštyje „Varpas“.Abu kūrinius sieja tas pats adresatas – tauta, kuri kviečiama dirbti tėvynės labui.Maironio eilių lyrinis herojus ragina: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, / Šarvuoti mokslu atkakliu! / Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu!“V. Kudirkos eilėraštyje raginimo funkciją atlieka simbolinis varpas, kuris vėliau transformuojamas į to paties pavadinimo laikraštį: „Tai skambink, „Varpe”! tegul gaudims tavo / Išilgai, skersai eina per Lietuvą!“Abu eilėraščius sieja ir tai, jog ypač akcentuojamas kultūrinis darbas tėvynės labui: tautos žmonės turi būti išsilavinę, ne veltui minimas laikraštis „Varpas“ – simbolinis kultūros ženklas, pozityvistinių idėjų skleidėjas, demokratijos, tolerancijos, veiklumo propaguotojas.Abiejuose eilėraščiuose skamba naujo gyvenimo, tekančios aušros, motyvas, kuris simboliškai gali reikšti J. Basanavičiaus „Aušrą“, ne vienam šviesuoliui didelę įtaką padariusį pirmą lietuvišką laikraštį.Eilėraščių idėjos skiriasi tik tuo, jog Maironio poezijos žmogaus žvilgsnis nukreiptas ne tik į ateitį, bet ir į praeitį – istorinė atmintis tampa pamatu, į kurį atsiremia naują ateitį kurianti tauta: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis; / Kursai pamins, ką bočiai gynė / Per amžius milžinų keliais.“Tuo tarpu V. Kudirkos eilėraščiuose nėra vietos praeičiai – pozityvistinės pažiūros skatino žiūrėti tik į priekį, tikėti greita pažanga, jau vykstančiu tautos modernėjimo procesu.Skirtingai nei Maironio eilėraščiuose, V. Kudirkos oratorinėje poezijoje nėra vietos jausmams – čia svarbiausia idėjų deklaravimas, ypač raginimas dirbti tėvynės labui.Nepaisant kai kurių skirtumų, atsiskleidžiančių romantiko Maironio ir pozityvisto V. Kudirkos poezijoje, jų eilėraščius sieja meilės tėvynei tema, naujõs, moderniõs Lietuvos kūrimo motyvas.

Ar gali grožis išgelbėti pasaulį nuo blogio?Pirmiausia, kas yra grožis?Antikos filosofui Platonui grožis susijęs su kalokagatijos idealu – gražu tai, kas gera ir teisinga.Neatsitiktinai Sofoklio Antigonė tragedijos choro vertinama kaip teisingai, gerai, gražiai pasielgusi – apgynusi paveldėtus papročius.Viduramžiais gražu tai, kas garbinga; Renesanso epochoje gražus tampa pats žmogus – pasaulio ašis, jo centras; Apšvietos laikotarpiu ypač vertinamas protas, o romantikai atsigręžia į individo vidinį pasaulį, jausmus.Taigi grožis, nors laiko tėkmėje suprantamas skirtingai, visada laikomas vertybe.Vertybė A. Baranauskui, kaip ir kitiems romantikams, yra gamtos grožis.Gražu iš užmaršties prikelti prarastą tėvynės peizažą.Žodžiais atkurta miško vizija atsiskleidžia poemoje „Anykščių šilelis“.Įvairių miško detalių katalogai sukuria gamtos grožio perteklių, iš kurio gimsta kūryba („giesmės imas“), jausmai („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“).Grožio, patiriamo įvairiomis juslėmis (regos, uoslės, klausos), gausa asocijuojasi su bibliniu Rojaus sodu – ne veltui jaučiamas poreikis iškirstą šilelį vis atsodinti.Be to, grožis neatsiejamas nuo sakralumo, nes leidžia žmogui patirti nuostabą, sukrėtimą, jausmų antplūdį, pagaliau pajusti patį Dievą („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).Deja, net dieviškas grožis nesustabdo žmogaus nuo pražūtingo vartojimo – sunaikintas miškas atima tikėjimą grožio galia.Pesimistinis požiūris dėl nelygios grožio (meno, kūrybos) kovos su blogiu persmelkia ne vieno rašytojo kūrybą, tačiau kiekvienas laikotarpis kuria savo grožio supratimą ir jį mėgina apginti.Vieno recepto nėra – pasak poeto S. Gedos, blogio formų tiek daug, kad kiekvieną nugalėti reikia vis naujų pastangų ir naujų kovotojų.Tačiau grožis kaip kūryba, mėginanti sustabdyti laiką, yra didžiulė pastanga gražinti pasaulį.

Tinkamas auklėjimas suteikia asmeniui gyvenimo pamatą.Įpročių ir jausmų ugdymas nuo vaikystės yra susijęs su tėvų ir vaikų santykiais.Šį santykį ir auklėjimo problematiką gana išsamiai aptaria XX a. pražios kūrėja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“.Kūrinyje vaizduojama šeima, kur tarp vyro Liudviko ir žmonos Marinios kartais jaučiamas šaltumas, tačiau tėvai rūpinasi trijų vaikų auklėjimu.Ypač atsakingai vaikų visokeriopu ugdymu rūpinasi mamatė: ji ir mama, ir mokytoja, ir bičiulė, su kuria vaikai jaučiasi visiškai saugūs.Mamatė rūpinasi vaikų, ypač Irutės, pasaulio pažinimu, įpročių formavimu ir žmoniškumu, kai prašo Irutės pasielgti nesavanaudiškai ir padovanoti gražiausią suknelę mirusios draugės Kazelės šermenims.Be to, mamatei labai svarbus vaikų vaizduotės ugdymas menu (bobutės pasakomis, muzika, liaudies dainomis), taurinančiu žmonių sielas.Daug realesnis yra Liudviko požiūris į ugdymą: pirma, Irutė atkartoja tėvelio sakytus žodžius, kad „esanti gėda pasakomis tikėti“, nes ji jau nebe maža, antra, padovanojęs sūnui Nikai riterio uniformą, tėvelis nubaudė Niką, kai šis nuklydo į kleboniją ir privertė tėvelius jaudintis.Be to, kalbėdamas su žmona apie tarnaitę, kuri apsivogė, Liudvikas teigė, kad pedagogika neįmanoma be bausmių.Minėti skirtingi auklėjimo būdai yra geri, jei jie vienas kitą papildo.Taigi, auklėjimas daro įtaką žmogaus pasaulėžiūrai, įpratina tinkamai elgtis įvairiomis gyvenimo situacijomis.

Apie baudžiavos poveikį žmogui liudija literatūra.Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“ ir Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ kalbama apie baudžiavos laikais tarnavusius dvaro prievaizdus.Kristijonas Donelaitis aprašo iš būrų kilusį Pričkų, kuris yra Vyžlaukio valsčiaus seniūnas („šaltyšius“), tarpininkas tarp ponų ir būrų, pastarųjų gerbiamas ir vertinamas.Kiek kitoks yra Vaižganto apysakoje vaizduojamas tijūnas Rapolas Geišė, kuris išsiskiria valdingumu ir tingumu.Minėtas bruožas labiausiai skiria Rapolą, kuris moka tik paskirstyti darbus kitiems, nuo Pričkaus, kuris ne tik kitiems nurodo, ką reikia dirbti, bet ir pats vykdo pono paliepimus, atlieka įvairius darbus.Be to, Rapolas Geišė yra valdingas, nevengiantis bauginimo kaip skatinimo dirbti priemonės („Tvarkė, barės, bizūnu pliaukšėjo ir – nuolat pypkę rūkė.“), o Pričkus, norėdamas padėti būrams, juos moralizuoja.Veikėjai renkasi skirtingus darbo būdus, nes skiriasi jų požiūris į ponus: Pričkus ponams paklūsta, bet mėgsta juos ir pakritikuoti dėl ydų, netinkamos gyvensenos, prigimtinės žmonių lygybės, kurios ponai nepripažįsta, Rapolas aklai ir dėl savanaudiškų tikslų paklūsta ponams („tijūnavo tokiu atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe Pats-Pamarneckui“).Be abejo, skiriasi ne tik veikėjų darbo būdas, bet ir baudžiavos padarytas poveikis dvaro prižiūrėtojams: pirma, darbui atsidavusio Pričkaus orumas buvo pažeistas, kai ponas jį mušė būrų akivaizdoje, ir dėl dingusio šilingo pono sumuštas veikėjas susirgo bei mirė, antra, panaikinus baudžiavą, Rapolas Geišė neteko darbo dvare, gero gyvenimo sąlygų ir tapo žmonėms nereikalingas.Vadinasi, skirtingą baudžiavos poveikį vaizduojantys kūrėjai kritikuoja ne tik žmonių ydas ar trūkumus, bet ir pačios sistemos – baudžiavos – nežmoniškumą.