Išsamus Lietuvių kalbos ir literatūros autorių konspektas egzaminui

Antanas Baranauskas – miško metaforos lietuvių literatūroje įprasmintojas

Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, kalbininkas, vertėjas, matematikas. Jo plunksnai priklauso eilėraščiai: „Dainu dainelę“, „Neramumas“, poemos: „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir malonė“, religinės giesmės, lietuvių kalbos gramatika, nebaigtas Biblijos vertimas, matematikos studija ir kt.

Poemos „Anykščių šilelis“ nuotaika. Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitikimas su žemaičių poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeitė jo gyvenimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos paremtas įstojo į kunigų seminariją), bet ir neginčytinai turėjo įtakos svarbiausio poeto kūrinio, poemos „Anykščių šilelis“, nuotaikai. Nors meilės bei draugystės temos poemoje neliečiamos, tačiau kūrinys apie gamtos grožį ir iš jo kylančią kūrybos galią netiesiogiai nulemtas santykių su Karolina. Poema parašyta per dvi atostogų vasaras, prabėgusias Anykščiuose, tėviškėje: pirma dalis gimė 1858 m., ruošiantis studijoms Peterburgo dvasinėje akademijoje, antra – 1859 m., grįžus atostogų iš Peterburgo. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos grožio perteklių, iš kurio gimsta kūryba („giesmės imas“), antroje dalyje (parašytoje po Karolinos mirties) nuskamba ne tik gamtos ir žmogaus abipusio ryšio tema, bet ir vartojimo motyvas, suabejojama grožio, kūrybos prasmingumu.

Romantiko A. Baranausko požiūris į gamtą. Vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas, svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – gyvas organizmas. Ne veltui A. Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“ Taigi romantikas A. Baranauskas siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka:

Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę. Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, Teip visados raminęs, visados mylėjęs...

Grybų, krūmų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus sodą žemėje. Gyvybinis gamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į kūrybą. Taigi poemoje atskleidžiamas gamtos (natūros) ir kultūros gyvybinis ratas. Deja, kūrinio pabaigoje prasiveržia abejonė grožio, kūrybos galiomis – ta apytaka sutrinka, nes grožis negali įveikti blogio (savanaudiškumo, vartotojiško požiūrio į aplinką):

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš skaitytojo akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia pajėgia prikelti praeitį iš nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija. (Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus:

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos ir kas gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės: „Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir Dievo. Jų susikirtimo taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia dieviško grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai, kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).

Meno (grožio) galia yra gydanti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė, kuri iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis gali būti pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys savo šilelį.

Adomas Mickevičius – vienas iškiliausių romantizmo atstovų

Adomas Mickevičius – vienas garsiausių Europos romantikų. Romantizmo pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje – tai A. Mickevičiaus poezijos knygelės publikacija 1822 m. Vilniuje. Programiniame eilėraštyje „Romantika“ poetas atskleidžia jausmų dominavimą: „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Tai reiškia: užjausk kitą, nes vienintelė žmonių jungtis – jausmai. Vėliau Vilniuje išleidžiama poema „Vėlinės“ (kai kurios dalys), poetinė apysaka „Gražina“. Jau tremtyje parašomos poemos: „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, sonetai ir kt.

1. Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dab. Baltarusija), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, lenkų kalba rašė apie istorinę Lietuvą, rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu). Už veiklą slaptoje filomatų draugijoje ištremtas iš Lietuvos į Rusiją, vėliau emigravo į Europą. Taigi neatsitiktinai jo kūryboje atsirandaišėjimo iš tėvynės, jos praradimo temos ir motyvai.Klajūno atskaitos tašku, orientyru tampa prarasti namai.

Tėvynės, kaip prarasto rojaus, tema atsiskleidžia sonete „Akermano stepės“ (eilėraštis iš rinkinio „Krymo sonetai“). Griežta soneto forma atveria išorinio ir vidinio peizažų susipynimą. Išorinis svetimas (Ukrainos) gamtovaizdis leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį prarastos Lietuvos peizažą. Svetimos šalies blizgantys orientyrai: Dnestro vandenys ir švyturio šviesos, klaidina žmogų – jis pakelia galvą į žvaigždes, aukštesniuosius orientyrus: ieško danguje Aušrinės, su namais susijusio simbolio (krikščionybėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Klausos motyvas liudija perėjimą į kitą – prisiminimų, prarastos tėvynės – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos: skrendančios gervės, žolėje besisupantis žiogas, šliaužiantis žaltys (žalčio motyvas – prarasto rojaus, t. y. tėvynės, elementas). Šis sonetas – tai tėvynės ilgesio raiškos modelis, kuriame susiduria du peizažai: išorinis ir vidinis, t. y. realus (Ukrainos stepių) ir atgaivintas vaizduotės, prisiminimų (Lietuvos gamtovaizdis).

Tėvynės praradimas – sunki liga. Poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje Tėvynės praradimas suvokiamas kaip sunki liga – nostalgija:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko.

Šią ligą gali išgydyti tik stebuklas – Dievo Motinos Marijos įsikišimas: „... tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.“

Ne veltui minimos net trys kulto vietos, susijusios su minėta dievybe ir tarsi sujungiančios buvusias LDK žemes, mat viena kulto vieta yra Vilniaus Aušros vartai, kitos – dabartinėse Lenkijos ir Baltarusijos teritorijose. Deja, stebuklas neįvyksta, tačiau galimas ir dalinis grįžimas į tėvynę – tai prisiminimų atkūrimas žodžiu: taip menas įgyja gydančią grožio galią. Žodžiais atkuriama prarasta tėvynė, ji pirmiausia suprantama kaip peizažas. Lietuvos kraštovaizdis kuria grožio perteklių: čia daug spalvų, derlingų laukų, prieš akis veriasi plačiai banguojantis Nemunas, susijęs tiek su gyvybingumu, tiek su istorija, tiek su prabėgusiu laiku (pagal Pasaulio medžio horizontalę vanduo susijęs su praeitimi). Taigi poemos „Ponas Tadas“ įžangoje prarasta tėvynės gamta (tas prarastas rojus) yra savarankiškas veikėjas, ne tik provokuojantis poeto kūrybines galias, bet ir gydantis sužeistą sielą.

Reikšmė. A. Mickevičiaus kūryba padarė didelį poveikį lietuvių rašytojams, ypač romantikams, nes visus juos siejo ta pati LDK kultūros tradicija. Šios tradicijos elementus: istorinę atmintį, gimtinės peizažo ir žmogaus ryšių svarbą – perėmė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis.

Maironis – Tėvynės mylėtojas

Maironis – garsiausias lietuvių romantikas. Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1863–1932) gyvenimo ir kūrybos pradžia – tautinio atgimimo laikas, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėties, kai nelegaliai buvo platinama lietuviška spauda. Vadinasi, poeto kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis. Maironio kūryba – tai ne kartą papildytas eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poemos, istorinės dramos.

Svarbiausia „Pavasario balsų“ tema – tėvynės ir individo / tautos santykis. Šios temos svarbiausi aspektai tokie:

• tėvynė suprantama kaippoetizuotas kraštovaizdis,
• tėvynės kraštovaizdis neatsiejamas nuo gimtosios kalbos,
• kraštovaizdyje ypač svarbūs tėvynės istoriniai ir kultūriniai centrai (Vilnius, Trakai ir kt.), atskleidžiantys garbingos praeities ir nykios dabarties kontrastą,
• tikima tėvynės ateitimi, ypač jos kultūriniu atgimimu.

Tėvynė – tai Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Tačiau svetimas peizažas sustingęs – nėra žmonių, tik lyrinis herojus. O Lietuvos gamta pilna gyvybės, t. y. kupina vyriškų ir moteriškų elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių („... raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai...“). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi ir su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ įžangoje minima Nemuno upe). Lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai.

Tėvynė – tai kalba. Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapatybė – lietuvis tas, kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. To meto visuomenėje tai buvo naũja. Atgimstančią savo tautą poetas įsivaizduoja visur ir visada kalbančią gimtąja kalba (galima prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“). Kadangi apie tautos atgimimą Maironis neretai prabyla pasitelkdamas gamtos vaizdus, natūralu, kad lyrikoje dažnai gamta susiejama su lietuvių kalba. Įdomu tai, kad dãžnos kraštovaizdžio detalės – upės: kur pasirodo upės (gyvybės, laiko motyvai), ten atsiranda ir kalbantys lietuviai:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina. („Kur bėga Šešupė“)

Prie Šešupės ir Nemuno, Lietuvos upių, gyvena lietuviškai kalbantys žemdirbiai – teigiama eilėraštyje, o Birutės daina gali būti ir lietuvių kalbos metafora, ir užuomina į garbingą lietuvių praeitį, kuriai čia atstovauja pati kunigaikštienė.

Simbolinė istorinių ir kultūrinių Lietuvos centrų vertė. Istoriniai ir kultūriniai Lietuvos kraštovaizdžio centrai – tai Vilnius, Trakai, Kaunas, Palanga ir kt. Eilėraščiai atskleidžia tiek jų simbolinę vertę, tiek garbingos Lietuvos praeities ir nykios dabarties kontrastą. Ypač svarbi Lietuvos sostinė.

Maironis vaizduoja Vilnių kaip Gedimino miestą, kurį gynė kunigaikštis Vytautas Didysis, globojo Šv. Mergelė Marija, niokojo carinės Rusijos okupacija: taip garsiausio Lietuvos romantiko poezijoje Vilnius, senoji ir amžinoji sostinė, emociškai susiejama su istorija ir įsispaudžia į tautos atmintį. Maironis patriotiniuose eilėraščiuose didelį dėmesį skiria Lietuvos sostinės Vilniaus istoriniams įvykiams. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ vaizduojama sostinės praeitis, galinga, didinga bei garsi LDK laikais, kai valdė kunigaikštis Vytautas Didysis: primindamas galingiausią Lietuvos laikotarpį, Maironis mėgina pakelti lietuvių savivertę. Eilėraštyje „Šv. Aušros vartų Marijai“, kaip ir „Kur bėga Šešupė“, minimas dar vienas Lietuvos kunigaikštis – Gediminas. Kaip Gedimino miestas, Vilnius įvardijamas ir eilėraštyje „Pirmyn į kovą“, kuriame lietuviai skatinami ginti savo šalį, būti krašto patriotais. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ apverkiami kritę kariai, čia Vilnius – kovotojų kraštas. Kartais eilėse nuskamba dar vienas motyvas – kreipiamasi į Dievo Motiną Mariją, namų globėją, prašoma jos stebuklo – grąžinti Vilnių Lietuvai. Kad tikima Vilniaus atgavimo stebuklu, parodo eilėraštis„Vilnius (prieš aušrą)“. Čia vedama paralelė tarp Vilniaus netekties – rusų okupacijos – ir tamsios jį apsupusios nakties: „Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmas / Dengia!“ Kalbantysis skaudžiai išgyvena visos Lietuvos netektį, jos prarastą galybę, todėl šis laikotarpis vaizdingai apibūdinamas miegančio miesto metafora. Viltis susigrąžinti Vilnių ir Lietuvą išreiškiama aušros patekėjimu rytuose – šviesa, keičiančia tamsą. Vadinasi, Maironis eilėraštyje „Vilnius“ apžvelgia sostinę trimis laiko aspektais: istoriškai didingos praeities, tuometės tamsios dabarties ir kupinos vilties ateities – taip miestas suvokiamas tarsi palimpsestas, nuolatos perrašoma istorija. Taigi Maironis eilėraščiuose Vilnių supranta istoriškai, didžiuojasi jo praeitimi, savo eilėmis skatina lietuvius ginti sostinę, išreiškia Vilniaus netekties skausmą ir svarbą.

Tikėjimas tautos ateitimi. Ne veltui Maironio poezijoje skamba garbingos praeities motyvas – praeitis turi kelti lietuvių savivertę, žadinti naujam gyvenimui. Meilė tėvynei čia suprantama kaip veikli ir energinga – tai darbas dėl tėvynės ateities. Ypač akcentuojamas kultūrinis gyvenimas, nes kultūra – tautos gyvasties išraiška, kultūros kūrimas neatsiejamas nuo tautos ateities:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu! („Užtrauksme naują giesmę“)

Naują Lietuvą turi kurti išsilavinę žmonės („Šarvuoti mokslu atkakliu!“), o arklo, knygos ir lyros metaforos – tai žemdirbystė, mokslas, menas. Kreipinys „broliai“ liudija lietuvių vieningumą dirbant tėvynės labui. Darbas tėvynei, aktyvi tėvynės meilės forma, vienija tautos žmones. Meilė tėvynei išreiškiama kaip universalus, visą tautą vienijantis jausmas, išgyvenimas.

Reikšmė. Maironio vardas jau seniai yra tapęs tautos dainiaus sinonimu. Maironis pirmasis sukūrė ypatingą poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti, pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių. Poetas kūrybingai pratęsė LDK istorinio pasakojimo tradiciją, perkeldamas ją į lietuvių kalbą.

ROMANTIZMAS

Romantizmas – tai filosofijos ir meno kryptis, kaip atsakas Apšvietos racionalizmui išplitusi Europoje ir Amerikoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Romantikai grįžta prie viduramžių mistikos ir religingumo, jiems svarbu išlaisvinti individualybę, atskleisti nekasdienišką, neretai prometėjišką charakterį, išreikšti laisvės idėją, dvasios maištingumą.

Romantizmo žmogui būdingas:

• jausmingumas (sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį geriausiai atskleidžia jausmai, ypač meilė),
• kūrybiškumas (didžiausias dėmesys tenka poetui, kūrėjui, nes jis geriausiai geba išreikšti savo vidinį pasaulį),
• originalumas (iš poeto reikalaujama originalumo, vaizduotės žaismės – kopijuoti, sekti autoritetais nebeužtenka).

Romantizmas pasireiškia ir kaip tautų išsivadavimas iš priespaudos. Formuojasi nauji bendruomenių ryšiai, pirmiausia tautiniai.

Romantinė tautiškumo idėja skatino domėtis ir remtis:

• gamtiniu kraštovaizdžiu kaip tautos formavimo faktoriumi,
• savitu tautos istorijos keliu,
• tautos dvasia, palaikoma kalbos ir tautosakos.

Henrikas Radauskas – menų ekspertas

Henriko Radausko (1910–1970) biografija ir kūryba. H. Radauskas gimė Krokuvoje, vaikystę praleido nedideliame Gikonių kaimelyje, esančiame Panevėžio apskrityje, per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su šeima buvo Rusijoje, vėliau grįžo į Lietuvą, baigė gimnaziją, mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių filologiją. 1944 m. poetas išvyko į Vokietiją, 1949 m. – į JAV, ten dirbo fizinius darbus, kol gavo darbą Vašingtono Kongreso bibliotekoje. Poetas mokėsi iš rusų, Europos moderniosios literatūros, todėl jo kūryba yra kitoniška, palyginti su kitų neoromantikų. Be to, didelį poveikį darė H. Radausko ir vėliau jo žmonos pasaulėžiūra: domėjimasis impresionistine daile, baroko muzika, literatūra, teatru ir kinu, literatūros skaitymas įvairiomis kalbomis. Kadangi uždaro būdo poetą menas domino labiau nei gyvenimas, H. Radauskas buvo vadinamas „menų alkoholiku“.

1. Radauskas ir neoromantizmas.H. Radauską mažiausiai iš 4-ojo deš. lyrikų paveikė neoromantizmo idėjos: išpažintinė lyrika, patriotiškumo, istorinių ir biografinių motyvų vaizdavimas, visuomeniniai įsipareigojimai. Dėl savo pasaulėžiūros ir estetinių nuostatų H. Radauskas laikomas estetizmo atstovu. Poeto kūrybą veikia meno, kultūros simboliai, atsiribojama nuo tradicinių vaizdavimo būdų, stiliumi eilėraštis atitinka klasicizmo principus.

Lyrikos aptarimas. H. Radauskas Lietuvoje išleido tik vieną eilėraščių rinkinį „Fontanas“ (1935), kiti rinkiniai pasaulį išvydo išeivijoje: „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Eilėraščiai“ (1965), „Eilėraščiai (1965–1970)“ buvo išleistas po poeto mirties (1978). Literatūros kritikų nuomone, visi šie rinkiniai laibai panašūs estetinėmis nuostatomis. Pirmojo rinkinio „Fontanas“ eilėraščiais H. Radauskas vaizduoja tikrovės ir pasakos konfliktą, kur viską valdo siurrealistinis, iracionalus gyvenimo matmuo, paremtas menu (muzika, daile). Eilėraštyje „Pasaka“ nusakoma viena iš kelių poeto kūrybos sampratų: „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą / Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. / Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Poeto kūryboje dažnas poetinis maištas, kūrybine erdve tampa gyvenimo teatras, kuriame žmonės yra tik veikėjai. Eilėraščio lyrinis subjektas neišsako savo išgyvenimų, dažnai yra tik stebėtojas, pasakotojas. Teigiama, kad H. Radausko kūrybai būdinga estetinė distancija, kai atsiribojama nuo konkretaus laiko, vietos, biografijos, vaizduojamu aspektu reikia grožėtis, kurti poetinę tikrovę: „Karalystėj naujagimio vėjo / Žaidžia lapais krūmokšniai jauni, / Ir aušrinė mazgoti pradėjo / Aukso kojas aklam vandeny.“ Žaismingumas yra vienas svarbiausių „vykstančio“ eilėraščio bruožų.

Kūrybos proceso vaizdavimas. Antrajame eilėraščių rinkinyje, išleistame JAV, yra daug eilėraščių, sukurtų dar Lietuvoje. Įdomus eilėraštis „Dainos gimimas“, kur atsiribojama nuo visuomeninių idealų, kuriamas savitas pasaulis: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Apie poeto eilėraščius sakoma, kad juose istorija ne pavaizduota, o dar vykstanti, gyva. Minėto eilėraščio lyrinis subjektas klausosi gamtos melodijos, užrašo ją, groja, dainuoja ir kurdamas meninę tikrovę įaudrina skaitytojų vaizduotę: „Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos / Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.“ Visiškai kitokia kūryba aprašyta eilėraštyje „Poetai arba Katastrofa“, kur nusakomas bohemiškas poetų gyvenimas ir eilės, kylančios kaip tokio gyvenimo padarinys: „Ir kaip žarijos žėri strofos / Tarp peteliškių ir gėlių, / Bet nieks nemato katastrofos, / Kuri ateina iš eilių.“

Gamtos ir meno grožis. H. Radausko kūryboje daug dėmesio skiriama pasaulinei kultūrai. Kultūros ženklai dažnai aiškiai atpažįstami, pavyzdžiui, eilėraštyje „Homero jaunystė“, tačiau yra ir tokių, kur eilėraščio vaizdas kuria siurrealistinį paveikslą: „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O, senas, virpantis mėnuli, / O, begalinis liūdesy!“ Romantikų ir neoromantikų eilėraščiuose gamta – žmogaus sielos atspindys. Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėt“ gamta vaizduojama kaip kūrybos šaltinis („O medžiuos dega tylios žvakės – / Baltuos žieduos rausvi taškai, – / Ir pareini namo apakęs, / Ir plunksna rašalą taškai“) ir lygiavertis veikėjas („Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt“). Eilėraščio lyrinis subjektas perteikia gamtos grožį, kuris yra poetinė medžiaga bet kurio poeto kuriamam menui: „plunksna rašalą taškai“. Be abejo, poetas į gamtos ir kūrybos paralelę įtraukia ir žmones, ypač tada, kai nusakomos bendražmogiškos vertybės: „O, koks vanduo platus, kokia naktis gili! / O tu nemoki skrist ir plaukti negali. / Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, / Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai“ („Oro paštas“). Gyvenimo ir meno gretinimas H. Radausko kūryboje žmogui suteikia dorovinį (nebūti aktoriumi – gyventi) ir estetinį (grožėjimosi) poreikį.