Anesteziologija ir chirurginė technika

1.Aseptika ir antiseptika chirurgijoje. Antiseptika – tai kompleksas priemonių, naudojamų mikrobams žaisdoje naikinanti, taip pat apsaugančių, kad į operacinę žaizdą nepatektų mikrobai iš operacinio lauko, nuo chirurgo rankų ir apskritai visko, kas liečiasi prie žaisdos. Tam naudojami cheminiai , mechaniniai, fiziniai ir biologiniai metodai. Pagal antiseptinių priemonių panaudojimo būdą gali būti vietinė ir bendra aseptinė. Prieš mikrobinės medžiagos gali būti antiseptinės, dezinfekcinės ir hemoterapinės. Jos skiriasi chemine sudėtimi, veikimo savybėmis, antimikrobiniu aktyvumu. Poveikis mikrobams gali būti bakteriocidinis arba bakteriostatinis.

Vėliau pradėta ieškoti būdų operacinei žaizdai apsaugoti nuo užteršimo mokrobais – atliekant operaciją aseptiškai t.y be mikrobų. Aseptika – žaizdų mikrobinio užkrėtimo išvengiamas sterilizuojant viską aukšta temperatūra t.y virinant , deginant, autoklavuojant. Tuo tarpu operacinį lauką, chirurgo rankas tenka ruošti operacijai antiseptiniu būdu. Chirurginės infekcijos profilaktika yra operacinės žaizdos apsaugojimas nuo mikrobų patekimo, taip jų sunaikinimas žaizdoje ir organizme panaudojant ir aseptines, ir antiseptines priemones.

2.Bendroji nejautra. Medikamentai.

NARKOZE (bendrąja anestezija) vadinamas laikinas centrinės nervų sistemos veiklos nuslopinimas, kai išnyksta sąmonė, jutimai, apsigynimo refleksai ir sumažėja raumenų (skersaruožių ir lygiųjų) tonusas. Tokią būklę gali sukelti bendrieji anestetikai, alkoholis, migdomieji ir kai kurios kitos medžiagos. Bendrieji anestetikai naudojami chirurgijoje narkozei (bendrajai anestezijai) sukelti. Narkozė sukeliama duodant gyvūnui įkvėpti dujų ar lakių skysčių garų (inhaliacinė narkozė) arba švirkščiant į veną kristalinių medžiagų tirpalų (intraveninė narkozė). Veikimo mechanizmas. Dauguma medžiagų, kurios medicinos praktikoje naudojamos bendrajai anestezijai sukelti, išsiskiria iš organizmo iš esmės nepakitusios. Taigi bendrieji anestetikai - tai medžiagos, kurios sukelia generalizuotą ir laipsnišką visų CNS dalių grįžtamą slopinimą. Terapinėje praktikoje juos galima naudoti tik todėl, kad ne visos CNS dalys yra vienodai jiems jautrios. Narkozę sukeliančios medžiagos naudojamos darant įvairiausias chirurgines operacijas. Narkotizuotiems gyvūnams galima ramiai daryti sudėtingas ir ilgai trunkančias operacijas, narkozė apsaugo juos nuo anafilaksinio šoko, raumenų spazmų ir mėšlungio. Veikiamos narkotikų lengviau atsistato nervinės ląstelės, po narkozės greičiau gyja žaizdos ir greičiau praeina patologinis procesas. Kadangi įvairios CNS dalys yra slopinamos nuosekliai, tai išryškėja bendrųjų anestetikų veikimo (narkozės) stadijos. Bendrosios anestezijos stadijos. Žinant narkozės stadijas, galima išlaikyti norimą jos gylį. Bendrinės anestezijos stadijos, nustatomos remiantis klinikiniais požymiais. / stadija. Dar vadinama valingų sąmoningų judesių stadija, prasideda nuo inhaliacijos pradžios ir tęsiasi iki sąmonės netekimo. Sujaudinti gyvūnai gali priešintis, kuriam laikui sąmoningai sulaikyti kvėpavimą. Epinefrino išsiskyrimas sukelia salivacią, tachikardiją, galima defekacija ir Šlapinimasis. Pirmai stadijai pereinant į antrą gyvūnas tampa ataksiškas, jį galima paguldyti ant šono. IIstadija. Nevalingųjudesių stadija. Ši stadija tęsiasi nuo sąmonės netekimo iki reguleraus kvėpavimo pradžios. Gyvūnas audringai reaguoja į išorinius dirgiklius gali sulaikyti kvėpavimą arba kvėpavimas tampa labai dažnas. Besitęsiantis katecholaminų išsiskyrimas sukelia tachikardiją, vyzdžiai gali būti plačiai išsiplėtę. Vokų ir blakstienų refleksai išlikę. Šioje stadijoje kačių gerklos yra labai jautrios, todėl jų dirginimas sukelia spazmus. Apatinio žandikaulio tonusas išlikęs ir bandymas intubuoti gali sukelti vėmimą. III stadija. Chirurginė. Vyksta laipsniškas refleksų slopinimas. Raumenys atsipalaiduoja, kvėpavimas tampa lėtas ir reguliarus. Vėmimo ir rijimo refleksai išnyksta. Šią stadiją sudaro 4 laipsniai: III1 III2 III3 III4- Kiti autoriai siūlo paprastesnę klasifikaciją; lengva, vidutinė ir gili. Lengva anestezijos stadija tęsiasi kol baigiasi akies obuolio judesiai. Vidutinė anestezijos stadijos metu vyksta tarpšonkaulinių raumenų paralyžius, o gilios anestezijos metu išlieka tik diafragminis kvėpavimas. Vidutinės anestezijos stadija yra prilyginama - III2 stadijai. Kvėpavimas ir širdies darbas reguliarus, gerklų refleksas pranykęs, vokų refleksas silpnas, ragenos refleksas stiprus, pakankamas raumenų atsipalaidavimas ir analgezija. III3 kvėpavimas diafragrninis ir dažnas, silpnas ragenos refleksas, vyzdys išsiplėtęs ir centruotas. IV stadija. Agonijos ar perdozavimo. CNS stipriai nuslopinta, kvėpavimas išnykęs, spaudimas nukritęs kapiliarų prisipildymo laikas labai prailgėjęs. Išeinamosios angos ir šlapimo pūslės sfinkteriai atsipalaidavę. Šioje stadijoje nesiimant reanimacijos priemonių ištinka mirtis. Nutraukus anestetikų tiekimą pacientas pradeda pabusti. Anestezijos stadijos eina viena paskui kitą atbuline tvarka. Nepalankus bendrųjų anestetikų veikimas. Bendrieji anestetikai gali aktyvuoti simpatinę nervų sistemą, ypač sujaudinimo stadijoje ar esant kvėpavimo nepakankamumui (vystantis hiperkapnijai), dėl to gali pakisti širdies plakimo dažnis ir kraujospūdis. Gilios narkozės metu gali būti slopinamas vazomotorinis centras. Be to, kai kurie bendrieji anestetikai tiesiogiai mažina miokardo kontraktiliškumą (neigiamas inotropinis veikimas). Bendrųjų anestetikų naudojimas. Kad susilpnėtų Šalutinis veikimas ir pailgėtų narkozė, neretai naudojami bendrųjų anestetikų mišiniai, vieni narkotikai kombinuojami su kitais arba skiriami įvairiais būdais. Pagal tai narkozė gali būti paprasta (naudojamas tik vienas narkotikas), mišri (skiriami keli narkotikai vienu metu), kombinuota (nuosekliai vienas po kito įvairiais būdais skiriami keli narkotikai), suderinta (nuosekliai skiriamas vienas narkotikas po kito). Kombinuota narkozė kartais vadinama bazine. kai, suleidus vieną medžiaga, sukeliančią trumpalaikį miegą (į veną tiopentalį), skiriama ilgiau veikianti medžiaga (daroma inhaliacija), kuri narkozę palaiko toliau. Pagal naudojimo būdą narkozė gali būti inhaliacinė, oralinė, rektinė, intraveninė, intraperitoninė ir kt. Neretai taikoma premedikacija. Tai specifinis farmakologinis gyvulio paruošimas siekiant išvengti narkozės blogos įtakos ir palengvinti jos eigą.

3.Vietinė nejautra. Medikamentai.

Vietine nejautra arba vietine anestezija vadinamas audinių jautrumo nuslopinimas tam tikroje kūno dalyje, paveikus juntamuosius nervus ir jų galūnes cheminėmis, mechaninėmis arba fizikinėmis priemonėmis. Vietinės anestezijos atveju kitos organizmo funkcijos išlieka. Toks reiškinys, kai išnyksta visi jutimai, vadinamas vietine anestezija, o kai tik skausmo jutimas - skausmine nejautra arba analgezija. Cheminė struktūra. Daugumos vietinių anestetikų molekulė sudaryta iš aromatinio arba heterociklinio žiedo (Ar-), kuris esterine arba amidine jungtimi (-X-) per tarpinę anglies atomų grandinę (-CH2)n - sujungtas su amino grupe (-NR1Ra). Pagal cheminę struktūrą vietiniai anestetikai skirstomi į esterius ir rūgščių amidus. Esteriams riskiriamas prokainas, tetrakainas, benzokainas, dikainas (paraaminobenzo rūgšties (sutr. PABR) dariniai), amidams - lidokainas, mepivakainas, prilokainas, bupivakainas. Visi šie vietiniai anestetikai yra silpnos bazės, kurių druskos gerai tirpsta vandenyje. Farmakodinamika. Vietiniai anestetikai trukdo kilti jaudinimui ir jam plisti nervinėmis skaidulomis. Pirmiausia išnyksta skausmo, po to šalčio, šilumos, taktiliniai jutimai ir galiausiai gali sutrikti jaudinimo plitimas motorinėmis nervinėmis skaidulomis. Tai priklauso nuo skaidulų, kuriomis perduodami šie jutimai, storio bei jų anatominės padėties nervo kamiene. Vietiniai anestetikai veikia neuronų citoplazminę membraną. Periferiniai nervai yra skirstomi pagal dydį ir funkciją. Plonus nervus anestezinės medžiagos blokuoja geriau nei storesnius. Nustatyta, kad nervų skaidulas padengtas mielinu, vietiniai anestetikai blokuoja lengviau, nei demielinizuotas. Vietiniai anestetikai sutrikdo laikinai padidėjusį depoliarizacijos metu membranos laidumą natrio jonams. Vietiniai anestetikai iki savo veikimo vietos -citoplazminės membranos - prasiskverbia lipofilinės bazės pavidalu. Poveikis CNS. Centrinis vietinių anestetikų veikimas išryškėja tik tada, kai gana didelės jų dozės patenka į kraują. Iš pradžių jie sukelia nerimą, stiprius sujaudinimo reiškinius, drebėjimą, kuris gali pereiti į kloninius traukulius. Vėliau pradeda plisti slopinimas: išnyksta sąmonė, plečiasi vyzdžiai ir gali ištikti mirtis dėl kvėpavimo centro paralyžiaus. Kuo aktyvesni vietiniai anestetikai, tuo jie lengviau sukelia toksinius reiškinius. Mažai aktyvūs vietiniai anestetikai veikia raminamai, analgetiškai, slopina traukulius. Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Beveik visi vietiniai anestetikai plečia arterioles ir mažina kraujospūdį. Vietiniai anestetikai taip pat mažina kraujagyslių jaudrumą (endoanestezija), o didelės jų koncentracijos kraujyje retina širdies susitraukimus, lėtina sujaudinimo plitimą laidžiąja sistema ir gali visiškai blokuoti atrioventrikulinį laidumą, mažina jaudrumą bei slopina miokardo susitraukimus. Kartais ir nedidelės jų dozės gali sukelti kolapsą, kurio priežastis gali būti skilvelių virpėjimas arba poveikis širdies ritmo vedlių ląstelėms. Poveikis kitoms sistemoms. Nustatyta, kad vietiniai anestetikai dar ir spazmolitiškai veikia žarnyno bei bronchų lygiuosius raumenis, blokuoja ganglijus bei atpalaiduoja raumenis. Farmakokinetika. Vietinių anestetikų rezorbcijos greitis ir pasiskirstymas labai priklauso nuo jų laisvos bazės koncentracijos audiniuose ir jos lipofiliškumo. Be to, rezorbcijos ir pasiskirstymo procesams didelės reikšmės turi audinių vaskuliarizacija, vietinių anestetikų naudojimo būdas, į vietinių anestetikų tirpalus pridedamos kraujagysles sutraukiančios medžiagos bei patologinio proceso pobūdis. Vietiniai anestetikai gali sukelti specifines ir nespecifines komplikacijas. Iš pirmųjų paminėtini tiesioginiai toksiniai reiškiniai, kurie gali kilti arba perdozavus vietinius anestetikus, arba pernelyg greitai jiems rezorbuojantis iš tos vietos, kur jais buvo paveikta. Nespecifinėms komplikacijoms priskiriamos alerginės reakcijos, mechaniniai, taip pat fiziniai-cheminiai nervų kamienų sužalojimai, kraujagyslių sužeidimas, aseptinis uždegimas anestetikų infiltracijos zonoje, smegenų dangalų reakcijos (arachnoiditas ir jo pasekmės), infekcinės komplikacijos, refleksinės kilmės kolapsas ir kt.

4.Arklio sedacija. Medikamentai.

Arklių anestezija (Sedacija). Arkliai raminami (medikamentinėmis priemonėmis), kad būtų galima saugiai ir kokybiškai atlikti reikiamas procedūras. Acepromazinas (fenotiazinų derivatas). Labiausiai naudojamas. vaistas dėl savo raminamųjų ir nuotaiką veikiančių savybių. Dozės: i.v. 0,03 mg/kg, i.m. 0,05 mg/kg. Efektas atsiranda 20 - 30 minučių po vaisto panaudojimo, tačiau tik 60% arklių gali matytis akivaizdus nusiraminimas (sedacija). Padidinus dozę ne visada pasiekiamas norimas efektas, o tik prailginamas vaisto veikimo laikas. Patinams gali iškristi varpa. Acepromazinas yra saugus vaistas (išreikštas nuraminimas ir silpna sedacija). Galima naudoti kaustant ar pratinant arklius, prie tam tikrų procedūrų Puikiai tinka premedikacįjai prailgina vaistų veikimą, sumažina jų dozę. Bendroji anestezija Premedikacija. Anticholinerginiai vaistai. Šie vaistai nėra naudojami rutiniškai, o dažniausiai esant tam tikroms indikacijoms (bradikardija). Atropino dozė i.v. 0,01 - 0,02 mg/kg, glikopirolatų - 0,005 -0,01 mg/kg. Acepromazinas. Anestezijos indukcija (Metoheksitalis, Propofolis, Ketaminas). Anestezijos palaikymas. Bendroji intraveninė anestezija trumpoms procedūroms (iki 30 min.) Aukščiau aprašyt anestezijos indukcijos metodai sukelia anesteziją trunkančią 10-15 minučių. Dažniausiai trumpoms anestezijoms naudojama a2 adrenoreceptorių agonistai su ketaminu ar tiopentaliu. Nuo ketamino anestezijos (jei papildomai neduota kitų vaistų) pabundama per 20 -25 min.). Pabudimas paprastai būna sklandus ir kontroliuojamas. Kartais arklys gali pabusti operacijos metu todėl visada reikia būti pasiruošus anestezijos pagilinimui. Panaudojus vietinę anesteziją galima prailginti chirurginės anestezijos periodą. Naudojant tiopentalį atsigavimas trunka 30 - 40 min., būna užpakalinių kojų silpnumas. Esant tinkamai premedikacijai arklys atsistoja ramiai, dažniausiai atsistoja ne iš pirmo karto. Bendroji intraveninė anestezija vidutinio ilgumo procedūroms (30 - 90min.) Preparatai turi pasižymėti greita eliminacija bei nesikaupti organizme. Dažniausiai naudojama a2 adrenoreceptorių agonistų, ketamino centrinio veikimo miorelaksantų - gvaifenozino ir benzodiazepinų mišinys. Ksilazino ir detomidino kinetika yra greita. Gvaifenozinas pabudimo metu sukelia raumenų silpnumą - jo reikėtų naudoti kuo mažiau. Benzodiazepinus operacijos pabaigoje reikia antagonizuoti. Ketaminas nepasižymi kumuliacinėmis savybėmis tačiau jo aktyvus metabolitas norketaminas kumuliuojasi. Todėl pabudimo kokybė priklauso nuo sunaudoto ketamino kiekio. Intraveninė anestezija vidutinio ilgumo procedūroms (1 val. ir daugiau) Propofolis. Tai yra pats tinkamiausias preparatas nepasižymintis kumuliacija. Propofolis turi ir trūkumų: nepasižymi analgetinėmis savybėmis, veikia slopinančiai širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemas. Anestezijos palaikymas inhaliaciniais anestetikais. Halotanas. Greitai sukelia anesteziją su minimaliu sujaudinimu indukcijos ir pabudimo metu, greitai pabundama, adekvačiai nuslopina refleksus. Halotanas (priklauso nuo dozės) sumažina arterinį kraujo spaudimą, minutinį širdies tūrį, padidina centrini veninį spaudimą. Analgezija. Anestezijos metu būtina papildomai skirti nuskausminamųjų vaistų. Esant galimybei galima atlikti regioninę(laidinę) anestezjią, kuri visiškai nuslopins pojūčius, o taip pat užtikrins pooperacinę analgeziją. Dažnai skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tačiau galutinai neįrodyta, kad jie sumažina MAK. Pabudimas po anestezijos. Arkliai iš anestezijos turi pabusti ramiai ir kaip galima greičiau. Pabudimo kokybė priklauso nuo daugelio faktorių: vaistų naudotų sedacijos, anestezijos ir operacijos metu, pooperacinio skausmo, arklio savijautos, temperamento, atsiradusių pooperacinių komplikacijų. Svarbu, kad arklys nepradėtų stotis tol kol jis negalės stovėti. Jei arklys tampa neramus galima jį papildomai seduoti ksilazinu O, l mg/kg. Lauko sąlygomis anestezuotas arklys paliekamas atsibusti tiesiog ant žolės ar ant storo šiaudų sluoksnio. Klinikoje arklys perkeliams į tylią, pritemdytą ir minkštą patalpą, kad būtų sumažinta traumavimosi galimybė. Laibai svarbu, kad grindys būtų neslidžios net gi šlapios. Pooperacinei analgezijai skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ar petidinas l mg/kg. Šie vaistai neprailgina pabudimo periodo. Ekstubuoti reikėtų kaip galima vėliau. Dalis anesteziologų rekomenduoja palikti tubusą gerklėje kol arklys neatsistoja. Tačiau atgavęs sąmonę arklys pradeda jį spardyti, kartais gali užspausti su koja. Užsitęsus anestezijai nuo susikaupusių gleivių išsivysto kvėpavimo takų obstrukcija. Kartais obstrukcija išsivysto dėl gerklų paralyžiaus. Taip atsitinka kada anestezijos metu arklio galva kabo niekur nesiremdama. Tokiu atveju būtina atlikti trachėjostomiją.