Kraštovaizdžio planavimo konspektas

Kraštovaizdžio planavimas

1. Kraštovaizdis – mūsų gyvenamoji aplinka.

1. Kraštovaizdis – mūsų gyvenamoji aplinka.Kraštovaizdis – tai mūsų gyvenamoji aplinka. Įvairūs specialistai (miškininkai, agronomai, turizmo organizatoriai, kraštovaizdžio architektai, gamtosaugininkai, ekologai, fitoterapeutai ir kt.) kasdien susiduria su įvairiais kraštovaizdžio komponentais. Kraštovaizdžio išteklius tiria ir tvarko melioratoriai, geologai, kraštotvarkininkai ir daugelis kitų. Prie šių darbų dirba kraštovaizdžio architektai ir aplinkos planuotojai. Daugelis įvairių specialistų ieško kontakto su gamta ir laisvalaikį nori praleisti jos prieglobstyje. Kraštovaizdžio klausimai Europos Sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje yra sprendžiami ekologiniu, ekonominiu ir estetiniu pagrindais. Kraštovaizdis yra ne tik Europos Sąjungos ir Lietuvos valdiškų institucijų, bet ir visos visuomenės reikalas. Nors daugeliu atveju kraštovaizdis yra tvarkomas valstybiniu pagrindu. ES kaip ir LT-je kraštovaizdžio planavimas vystosi kaip gamtinės aplinkos mokslas. ES-je egzistuoja 2 kraštovaizdžio tyrimo kryptys: Visų pirma, natūralaus gamtinio kraštovaizdžio ir, dalinai iš jo performuoto, antropogeninio kraštovaizdžio. Natūralus gamtinis kraštovaizdis nuo senų laikų palaipsniui ir nenuilstamai pertvarkomas, ko rezultate virsta antropogeniniu kraštovaizdžiu. Gamtinis kraštovaizdis yra natūralus, žmonių nepertvarkytas. Antropogeninis kraštovaizdis – tai žmonių pertvarkytas gamtinis kraštovaizdis, virtęs antropogeniniu arba kultūriniu kraštovaizdžiu. Antropogeninis kraštovaizdis - tai ž.ū. naudmenos (ariami laukai, sėtinės pievos ir ganyklos, sodai gyvenvietės ir kt. kraštovaizdžio tipai). Dabar egzistuojantis kraštovaizdis savyje apjungia gamtos ir žmonių sukurtų objektų visumą. Kraštovaizdis susideda iš dviejų pakopų: 1. Aukštesnės pakopos kraštovaizdis (žemėvaizdis). 2. Žemesnės pakopos kraštovaizdis (vietovaizdis).

2. Kraštovaizdžio komponentai.Kraštovaizdis susideda iš 7 svarbiausių komponentų: 1. Medžiaginio pamato (reljefo, grunto). 2. Pažemio oro (iki 100 m. aukščio). 3. Vidaus vandenų (upių, ežerų, dirbtinių vandens baseinų). 4. Įvairios paskirties dirvožemio. 5. Augalijos. 6. Gyvūnijos. 7. Kultūrinio krašto apdaro. Kraštovaizdžio deriniai įvairiose gamtinėse vietovėse iš kraštovaizdinės sferos komponentų sudaro peizažus. Iš saulės gaminamas energijos kiekis, šilumos ir drėgmės santykis sudaro bendrą krašto fizinį geografinį foną, kurio žmonės negali pakeisti, bet yra priversti prie jo prisitaikyti. Lietuvos reljefas yra lyguminis, banguotas ar net kalvotas. Vidutinis radiacinis balansas LT-je yra apie 35 kilokalorijos/cm2. per metus. Vid. drėgmės režimas yra apie 750 mm. kritulių per metus. Toks neaukštas radiacinis balansas, kritulių perteklius, vidutinė temperatūra sudarė sąlygas susiformuoti spygliuočių ir mišriųjų miškų zonai. Tam tikros reikšmės čia turėjo ir vietiniai faktoriai: reljefas, įvairūs dirvožemiai, vidaus vandenys ir t.t. Dėl vietinių faktorių įtakos Lietuvoje yra susiformavę įvairių tipų dirvožemiai, o tuose dirvožemiuose pagal humusingumą, rūgštingumą ir pan. susiformavo įvairiausios biocenozės, o visa tai apsprendė skirtingas žmonių gyvenimo ir jų ūkines bei kultūrinės veiklos sąlygas.

3. Geografinės žemės zonosPagal gaunamą saulės energijos kiekį žemės rutulys skirstomas į radiacines juostas: 1. Poliarinė (šiaurės ir pietų ašigaliuose ir šalia). Čia per metus į 1 cm2 patenka 1-10 kilokalorijų.2. Subpoliarinė zona pietuose į šiaurę, šiaurėje į pietus. Čia į 1 cm2 per metus patenka 10-20 kilokalorijų.3. Vidutinė zona, kur į 1 cm2 per metus patenka 20-50 kilokalorijų.4. Subtropinė (Viduržemio jūros pakrantė). 1 cm2 gauna 50-60 kilokalorijų.5. Tropinė zona. 1 cm2 gauna 60-70 kilokalorijų.6. Subekvatorinė zona. 1 cm2 gauna 70-80 kilokalorijų.7. Ekvatorinė (pusiaujas). 1 cm2 gauna 80-100 kilokalorijų.

Kaip rodo aukščiau pateikti duomenys, šilumos daugėja einant iš šiaurės į pietus, o drėgmės gausėja iš kontinento vidurio į jo pakraščius.ŠRytinėje Lietuvos dalyje metinis kritulių kiekis 500- 600 mm, einant į vakarus kritulių kiekis didėja. Taip išryškėja gamtinės zonos, kai kiekvienoje jų nusistovi tam tikras šilumos ir drėgmės balansas. To rezultate, kiekvienoje zonoje susidaro tik jai būdingas klimatas ir dirvožemiai. Mūsų planetoje geriausias šilumos ir drėgmės santykio indikatorius yra augalija, gyvūnija ir žmogus. LT teritorija yra vidutinės juostos Europos mišriųjų miškų zonoje. Atsižvelgiant į klimatines sąlygas, šilumą, drėgmę, vandens režimą, gamtinėse zonose susiformavo nevienodo produktyvumo sąlygos. Kaip rodo moksliniai tyrimai, 1 ha Lietuvos mišraus miško per metus pagamina 10-14 t organinės masės. Tuo pat metu ekvatorinėje juostoje 1 ha miško produktyvumas yra 50-60 t organinės masės per metus. Lietuvos klimatinėse sąlygose 1 ha plote medžiai ir krūmai per metus iš dirvožemio paima ~400 kg mineralinių medžiagų, kai tuo pat metu ekvatorinėje juostoje daugiau kaip 2000 t mineralinių medžiagų. Remiantis moksliniais tyrimais galime teigti, kad didelė dalis organinių medžiagų žemės paviršiuje nėra panaudojama ir mineralizuojasi mikroorganizmų poveikyje, kai iš organinės medžiagos susiformuoja nauja koncentruota medžiaga, vadinama humusu. Dirvožemio našumo balas skaičiuojamas pagal humuso kiekį jame, tad humusas įvardijimas kaip derlingumo indikatorius. Tam tikrą dalį humuso nuolatos naudoja augalai. Augalų nuobiros yra nuolat apdorojamos mikroorganizmų, o iš jų vėl susidaro humusas. Taip nusistovi pusiausvyra medžiagų apykaitos procese. Tai apsprendžia dirvožemio tipą. Sauso klimato zonoje, kur mažiau kritulių, dirvožemyje kaupiasi druskos ir formuojasi druskožemiai (Azovo, Kaspijos). Lietuvos sąlygomis dirvožemiai yra vidutinio sausumo, daugumos PH = 7 (neutralūs). Vakarų Žemaitija, Rytų Aukštaitija yra drėgmės pertekliaus zonoje, tad čia nuolat formuojasi rūgštūs dirvožemiai. Kritulių perteklius iš šių dirvožemių paviršinių sluoksnių nuolat išplauna karbonatus į gilesnius sluoksnius. Biosfera (nuo žemės paviršiaus) gamtinėse zonose pasiskirsčiusi aukštais. Aukščiausią padėtį užima medžiai (Sekvojos -iki 150 m, Lietuvoje nuo 30 iki 50 m aukščio). Kad būtų užimtos visos palankios augimo nišos, sumedėję ir žoliniai augalai užima tarpines pozicijas. Po aukštų medžių lajomis tarpsta žemesni medžiai, pakenčiantys unksmę. Po žemesniais medžiais tarpsta krūmai, po jų puskrūmiai (mėlynė, bruknė, vaivorai), toliau: krūmokšniai (šilinis viržis), žolės (miškinė mėta), samanos ir kerpės, po to: paklotė, kur subyra lapai, šakutės, žiedai. Čia mikroorganizmai ardo šias organines medžiagas. Humusas telkiasi viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (Kuršių Nerijoje 10-15 cm ant smėlio). Čia pasiskirsto apie 70 % šaknų. Giliau yra vidurinis humuso sluoksnis iki 0,5 m. Čia išsidėsčiusios krūmų šaknys. Dar giliau - apatinis dirvožemio sluoksnis (iki 1 m), čia išsidėsčiusios medžių šaknys, humuso nebėra. Šaknys pasisavina iš grunto vandenį ir mineralines medžiagas. Kiekvienas kraštovaizdis vertinamas pagal savo biologinį produktyvumo rodiklį, kuris parodo metinį masės prieauglio santykį su bendrąja mase (t/ha). Mūsų miškuose metinis prieauglis nedidelis ir sudaro tik 1-5 proc. nuo bendros masės. Lietuvos miškų 1 ha vidutinis vertinamas 500 t biomase. Vidutinis metinis prieauglis skaičiuojamas 5 t per metus.