Socialinių mokslų tyrimų metodologija

Plačiąja prasme metodologiją galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus, ji nagrinėja mokslinio pažinimo procesą ir jo principus bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką. Socialiniuose moksluose naudojama siekiant gauti mokslinės informacijos apie visuomenėje vykstančius procesus, nustatant jų dėsningumus bei juos sąlygojančius veiksnius. Socialinių tyrimų, kurie yra orientuoti į žmogų, žmonių grupę, objektu gali būti žmogaus elgesys, gyvenimo būdas ir pan.. Todėl kalbant apie socialinių tyrinėjimų tikslus išskiriamos tokios esminės jų kryptys, kaip noras suprasti socialinę realybę bei jos rėmuose nustatyti atskirų individų ar grupių elgsenos ypatumus. Ir nors socialiniai mokslai neatskleidžia galutinės tiesos, tačiau vis dėlto jie padeda suvokti mus supantį pasaulį, pateikdami socialinių formų, kuriomis žmogus save apsupo, paaiškinimą. Ir vis tik, nežiūrint to, jog socialiniai mokslai betarpiškai nepretenduoja į formalizuotų dėsnių atradimus, tačiau būtent dėl jų specifiškumo neretai jie mokslinės bendrijos diskutuojami, ir visų pirma tyrimo duomenų moksliškumo (jų mokslinės vertės) kontekste. Pažymėtina, kad metodologijos sąvoka įvairių autorių aiškinama nevienodai. Pasak J. Leonavičiaus (1993), metodologija yra: 1) mokslas, aiškinantis mokslinio tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teoriją; 2) tikrovės pažinimo teorija, tirianti mokslinio mąstymo būdą bei principus (p.129). K. Kardelis (1997) metodologiją apibrežia kaip teoriją, kuri nagrinėja: mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija), jo principus (bendramokslinė metodologija), mokslinio tyrimo metodus ir techniką (mokslo krypties metodologija) (p. 54 - 55). Taigi pasirinkti tyrimo metodologiją nėra lengva, nes jos supratimas ir taikymas gali būti įvairus.