Retorikos egzamino klausimai ir atsakymai

1. Kas sudaro žodinio (verbalinio) bendravimo esmę?

Žodinis (verbalinis) bendravimas – tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių. Jis būna rašytinis ir kalbėjimo. Rašytinis bendravimas vyksta tuomet, kai informacijai perduoti pasitelkiamas raštas. Pirmasis – atsakingesnis, nes rašant renkama medžiaga, apmąstomas informacijos tekstas, daug dėmesio skiriama raštų stiliui. Nemaži reikalavimai keliami ir viešiems pasisakymams.

2. Paminėkite ir pakomentuokite perduodamo pranešimo keturias dalis.

Keičiantis žodine informacija perduodame pranešimą, kuris susideda iš keturių dalių:1. Pranešimo turinys ( apie ką informuoju - tai labai svarbu pokalbiuose ir diskusijose);2. Savęs atskleidimo (ką pasakau apie save);3. Tarpusavio santykiai (kokios nuomonės apie partnerį, t.y. kokie santykiai tarp siuntėjo ir priėmėjo);4. Kreipimasis (ką noriu pranešti, paprašyti, nurodyti, liepti ir pan.).

3. Apibūdinkite pasiruošimo viešam pasisakymui reikalavimus.

Pasiruošimas viešai kalbėti prasideda nuo tikslo nustatymo ir temos parinkimo. Be tradicinių viešojo pasisakymo aspektų – informavimo, svarstymo ir įtikinimo reiktų atsakyti į du klausimus:1. Kokių rezultatų tikimasi po konkretaus viešojo bendravimo?2. Ko tikiuosi iš savojo pasisakymo?Kitas pasiruošimo kalbėti etapas – auditorijos analizė. Reikėtų numatyti, kas dalyvaus, kaip auditoriją sudominti svarstoma tematika, kokias audiovizualias priemones naudoti ir kt. Kai klausančiųjų poreikiai ryškiai skiriasi, reikėtų didelę partnerių grupę padalyti į mažesnes grupeles ir kiekvienai parengti atskirą pranešimą (jei negalima grupės išskirstyti, atkreipkime dėmesį į daugumos interesus, spręsdami, kurias temas įtraukti, o kurių ne).Ypatingą dėmesį skiriame išvaizdai. Tvarkinga apranga, malonus lektoriaus kūno aromatas, nepriekaištinga šukuosena rodo kalbėtojo reiklumą sau ir sudaro gerą pirmą įspūdį. Jau prieš einant į tribūną pastebime, kaip kalbėtojas pakyla, kokia jo veido išraiška, laikysena, kaip jis laiko rankoje rankraštį, kokiu žvilgsniu nužvelgia publiką, kaip praveria burną, kaip pradeda kalbėti.Pašnekovų kalbos stilius gali būti trejopas:1. įtaigusis (kai išryškėja žinios, svarūs argumentai, kalbos tonas ramus);2. beveidis (kalbantysis nedemonstruoja intereso, pritarimo perteikiamam dalykui - daro tai iš būtinybės);3. įtikinamasis (jam būdingas įtaigumas bei informatyvumas, bandant pašnekovą paveikti).Specialistai pataria kalbėti kuo paprasčiau (kuo aiškesnis teiginys, tuo didesnė tikimybė, kad efektyviai bendrausite). Tikslinga savo mintis dėstyti logiškai, nuosekliai pareinant nuo vieno klausimo prie kito, kiekviename turi jaustis pradžia, dėstymas ir pabaiga. Kalbantysis turėtų pajusti kaip pašnekovas sureaguoja į kiekvieną jo pasakytą teiginį, ar jis teisingai suprastas. Svarbu kontroliuoti savo balsą. Kiekvienas žmogus gali keisti savo kalbos tempą ir balso skaidrumą, taikydamasis prie situacijos. Kita svarbi balso charakteristika, kurią pranešėjas taip pat turi kontroliuoti, yra balso tembras, akcentų naudojimas. Privalu susidoroti su jauduliu bei virpančiu balsu, patariama vengti kalbėti šiurkščiu ar silpnu balsu (kadangi daugeliui žmonių stinga drąsos viešai kalbėti, todėl drąsiai kalbantis asmuo turi pranašumą prieš konkurentus).

4. Kas sudaro efektyvios kalbos svarbiausius veiksnius?

Efektyvią kalbą lemia (V. Baršauskienė, 2002).:1. klausančiųjų dėmesys kalbančiajam;2. pritarimo oratoriui laipsnis;3. klausančiųjų reakcija į kalbą bei naujos informacijos apimtį;4. oratoriaus autoritetas, populiarumas, jo prestižas, kalboje iškeltos problemos.

5. Kokia viešųjų pasisakymų sandara?

Kiekvienas pranešimas turi įžangą, dėstymą, išvadas ir pabaigą. Įžanga –lemia pirmą klausytojo įspūdį apie kalbėtoją ir jo kalbą. Ja turime patraukti auditorijos dėmesį ir priversti klausančiuosius norėti išgirsti daugiau. Įžangoje reikėtų trumpai apžvelgti dalykus, apie kuriuos bus kalbama toliau. Didžiausią reikšmę pranešimo sėkmei turi viešo pasisakymo dėstymas. Pranešimo pabaiga. Efektyvūs pranešimo baigimo būdai:1. Temų apibendrinimas ir išvadų pateikimas;2. Apeliavimas į auditorijos veiksmus (pasiūlymas klausytojams imtis veiksmų);3. Tinkama citata ar iliustracija.Kadangi klausytojams privaloma palikti įspūdį, tad pranešimo pabaigoje tikslinga užakcentuoti svarbiausias mintis. Apibendrinimas įasmenina jūsų žinią, tačiau reikia nekartoti nagrinėtų klausimų, o iš naujo juos išdėstyti, t.y. suteikti jiems kitokią formą.

6. Kokios ryškiausios viešųjų kalbų klaidos?

Dažniausiai pastebėtos viešosios kalbos klaidos (J. Almonaitienė ir kt., 2001):1. monotoniškas balsas;2. bereikšmis "į dausas" įbestas žvilgsnis;3. per nustatytą laiką nespėjama pasakyti visko, kas sumanyta;4. varžomasis ar nepasitikima savimi;5. kalbama perdėtai lakoniškai, ribotai naudojant neverbalines priemones;6. nesikreipiama į žmones auditorijoje, ignoruojamos jų problemos arba vengiama gvildenti jų interesus, poreikius, veiklos motyvus;7. neužmezgamas ar nepalaikomas grįžtamasis ryšys su pašnekovais;8. emocijų perteklius arba jų stygius;9. kalbos neišbaigtumas (emocinės iškrovos stygius).