Vykdymo išlaidos ir jų atlyginimas Lietuvoje ir Prancūzijoje

Tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai – Lietuvos Respublikos Konstitucija1 (toliau - Konstitucija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas2 (toliau - CPK), tiek tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija3 (toliau – EŽTK), įtvirtina asmens teisę į teisminę gynybą. Visuotinai pripažįstama, jog šį teisė bus galutinai realizuota tuomet, kai ne tik yra priimamas teismo sprendimas, bet ir šis priimtas teismo sprendimas yra įvykdomas4. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principas taip pat reiškia ir būtinumą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pagal CPK 2straipsnį civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti ir plėtoti teisę. Įstatyme civilinio proceso tikslai išdėstyti nuoseklia tvarka, atsižvelgiant į jų realizavimo eiliškumą, ir atskleidžia pačią civilinio proceso paskirtį. Remiantis tuo, galima teigti, kad civilinis procesas apima procesinius veiksmus nuo ginčo perdavimo teismui momento, atitinkamo sprendimo priėmimo ir šio sprendimo įvykdymo. Procese turi būti pasiektas rezultatas, kuomet asmenų interesai yra apginti, o teisinė taika atkurta. Asmenims, ginantiems savo pažeistas teises, neužtenka to, kad būtų priimtas teismo sprendimas ar konstatuotas pažeidimo faktas, jiems yra būtinas ir to sprendimo įvykdymas. Vykdymo procesas reglamentuotas CPK VI dalyje, ir tai, vadovaujantis CPK sandara, tik dar kartą patvirtina, jog tam tikrais atvejais neužtenka priimti sprendimą, reikia jį ir įvykdyti. Lietuvos civilinio proceso teisės moksle paplitusi nuomonė, kad sprendimų vykdymas yra sudedamoji civilinio proceso dalis, tiksliau kalbant – civilinio proceso stadija5.Manytume, kad įstatymų leidėjo suformuluotais siekiais civiliniame procese galima vadovautis ir vykdymo procese. Laikantis požiūrio, kad vykdymo procesas yra civilinio proceso stadija, manome, kad ir vykdant teismo sprendimus būtina vadovautis civilinio proceso tikslais, nuo jų nenukrypti. Iš to seka pagrindinis vykdymo proceso stadijos tikslas – įvykdyti teismo sprendimą, tai atlikti teisėtai, veiksmingai, operatyviai, užtikrinti asmens pažeistų teisių bei interesų gynimą.

Prancūzijoje taip pat nėra vieningos nuomonės dėl vykdymo proceso prigimties.

Tradiciškai vykdymo procesas prancūzų teisės sistemoje buvo tyrinėjamas kaip civilinio proceso teisės dalis. Tačiau kai kurie Prancūzijos vykdymo proceso specialistai (ypač Žakas Isnaras (Jacques Isnard), Tarptautinės antstolių sąjungos prezidentas) pažymi, kad po vykdymo proceso reformos, realizuotos 1991-1992 m., priverstinio vykdymo procedūros galutinai atsiribojo nuo civilinio proceso. Tuo pačiu pabrėžiama faktiškai susiklosčiusi autonomija, vykdymo proceso nepriklausomumas6.

Taigi kiekvienas asmuo, dėl kurio teismas priima atitinkamą sprendimą, šiam įsiteisėjus, privalo jį įvykdyti. Todėl teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o skolininkas patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius7. Tais atvejais, kai teismo sprendimas nevykdomas, asmuo, kurio naudai jis priimtas, gali prašyti įvykdyti sprendimą priverstinai. Priverstinis teismo sprendimo vykdymas sukelia skolininkui papildomų neigiamų turtinių padarinių, nes jis, neįvykdęs sprendimo gera valia, privalo atlyginti priverstinio vykdymo išlaidas (CPK 610 straipsnis)8.

Dėl savanoriškai nevykdomo sprendimo išieškotojas turi teisę kreiptis į valstybės įgaliotą asmenį - antstolį, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas9. Antstolis pateikto sprendimo pagrindu dažnai tampa tuo garantu, kuris užtikrina išieškotojo pažeistų teisių atstatymą, padėties, buvusios iki pažeidimo atkūrimą, patirtų nuostolių atlyginimą10.

Sėkmingas sprendimų vykdymo procesas neįmanomas be tinkamo finansavimo. Nuo 2003 metų pradėjus veikti privačiai antstolių sistemai pasikeitė ir vykdymo proceso finansavimo tvarka. Valstybė vykdymo proceso finansavimo naštą perkėlė išieškotojui. Išieškotojas pateikdamas sprendimą priverstiniam vykdymui privalo apmokėti ir visas su tokio sprendimo vykdymu susijusias išlaidas.

Antstoliui užvedus vykdomąją bylą dėl skolos išieškojimo, išieškotojas apmoka vykdomosios bylos administravimo išlaidas, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti, vykdomosios bylos administravimo papildomas išlaidas, patiriamas atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje, ir Sprendimų vykdymo instrukcijos numatytais atvejais atlygį antstoliui. Vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Vykdymo išlaidų atlyginimo tvarkos teisiniame reglamentavime įtvirtintas bendrasis principas, kad įvykdžius vykdomąjį dokumentą visos vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko, tačiau šio principo praktinis taikymas kelia daug problemų visiems vykdymo proceso dalyviams.

Vadinasi, pasirinktos darbo temos aktualumą pagrindžia ne tik pastarieji argumentai, bet ir tai, kad vykdymo išlaidų instituto teisinis reglamentavimas nuo naujo CPK priėmimo buvo ne kartą keičiamas, nagrinėjamu klausimu buvo atliekami praktiniai tyrimai, kurie taip pat reikalauja teisinės analizės, todėl buvo pasirinkta atlikti Lietuvos vykdymo išlaidų instituto lyginamąją analizę su Prancūzijos vykdymo išlaidų ir jų atlyginimo atitinkamais esminiais aspektais.

Pagrindine šios valstybės pasirinkimo priežastimi galima laikyti tai, kad Prancūzija, jos nacionalinė teisinė sistema yra laikoma11 Lietuvoje veikiančio sprendimų vykdymo institucinės sistemos modelio tėvyne, orientuojantis į šios šalies pavyzdį. Pripažįstama, kad Prancūzijos teisės normų, institutų ir visos vykdymo teisės gyvybingumą ir efektyvumą lemia šios šalies vykdymo proceso normų stabilumas, konservatyvumas ir kartu lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie politinės santvarkos pasikeitimo ir socialinių – ekonominių prancūzų visuomenės gyvenimo sąlygų. Todėl svarbiausias šios lyginamosios analizės tikslas yra išsamiai išnagrinėjus svarbiausius vykdymo išlaidų instituto teisinio reglamentavimo klausimus lyginamuoju aspektu, padaryti išvadas kaip po atliktos antstolių institucinės reformos iš Prancūzijos perimtas sprendimų vykdymo institucinės sistemos modelis pritaikytas ir plėtojamas Lietuvos teisinėje sistemoje, taip pat įvertinti probleminių vykdymo išlaidų reglamentavimo klausimų sprendimą remiantis Prancūzijos praktika ir patirtimi. Panaudojant istorinį metodą apžvelgiama situacija iki antstolių veiklos reformos Lietuvoje, taip pat atkreipiamas dėmesys į Prancūzijos vykdymo proceso reformą, įvykusią 1991-1992m.

Darbo objektas. Šiame darbe išsamiai analizuojama vykdymo išlaidų sistema bei jų atlyginimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje ir Prancūzijoje, kartu atskiri vykdymo išlaidų instituto elementai lyginami su jų samprata ir reguliavimu Lietuvos ir Prancūzijos nacionalinėje teisinėje sistemoje. Todėl išskirtini tokie nagrinėjamo objekto aspektai: vykdymo išlaidų teisinio reglamentavimo istorinės raidos analizė, apibendrintai pateikiami šio teisės instituto modeliai ir principai. Šiame darbe neanalizuojama kitos bylinėjimosi išlaidų rūšys, jų santykio su vykdymo išlaidomis aspektai, nes taip būtų pernelyg nutolta nuo pagrindinio šio darbo tikslo – išsamiai ir sistemiškai išnagrinėti vykdymo išlaidų ir jų atlyginimo teisinį reglamentavimą pagal atitinkamus Lietuvos teisės norminius aktus, nustatyti probleminius šio instituto teisinio reguliavimo aspektus ir pateikti jų sprendimo pasiūlymus.

Pastarajam tikslui pasiekti darbe keliami tokie uždaviniai: (i) išsamiai išnagrinėti vykdymo išlaidų ir jų atlyginimo teisinį reglamentavimą Lietuvoje bei padaryti esminių vykdymo išlaidų instituto aspektų lyginamąją analizę su Prancūzijos teisiniu reguliavimu; (ii) pateikti išanalizuotą ir apibendrintą teisės doktrinos atstovų poziciją dėl atitinkamų aktualiausių nagrinėjamo klausimo elementų; (iii) darbo pabaigoje pateikti apibendrinimus ir išvadas.

Didžiausią reikšmę nagrinėjamai temai atskleisti turėjo loginis, analitinis, sisteminis, lyginamasis ir lingvistinis tyrimo metodai. Pavyzdžiui, sisteminis metodas buvo aktualiausias siekiant atskleisti vykdymo išlaidų sampratą tiek teisės doktrinoje, tiek teisės aktuose. Loginis bei analitinis metodai buvo naudoti vertinant tam tikrą teisės normose numatytą taisyklę ar atitinkamo klausimo reglamentavimo problematiką, kartu išsakant darbo autoriaus poziciją. Lingvistinis metodas pasitelktas nustatyti teisės normų turinį – jos analizuojamos pagal gramatikos, sintaksės ir kitas kalbos taisykles. Lyginamasis metodas buvo aktualiausias atliekant Lietuvos ir Prancūzijos nacionalinėse teisinėse sistemose įtvirtinto vykdymo išlaidų instituto esminių aspektų lyginamąją analizę.

Šaltiniai. Darbo pagrindą sudaro Lietuvos ir užsienio teisės doktrinos ir galiojančių Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos teisės norminių aktų, susijusių su darbe nagrinėjamais klausimais, analizė bei interpretacija, taip pat Lietuvoje formuojamos vykdymo išlaidų ir jų atlyginimo teismų praktikos apžvalga. Kaip svarbiausi paminėtini šie šaltiniai: CPK, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas12, Sprendimų vykdymo instrukcija13, Prancūzijos civilinio proceso kodeksas. Kai kurie sprendimų vykdymo išlaidų atlyginimo tvarkos probleminiai klausimai buvo aptariami dr. R. Simaičio straipsniuose „Kokio Lietuvai reikia antstolio – turtingo ar vargšo?“14, „Vykdymo išlaidų problematika“15. Šiame magistro darbe daugiausia bus minimos knygos, kalbančios bendrai apie vykdymo procesą (pavyzdžiui, Кузнецов Е. Н. Исполнительное производство Франции, Vincent, J., Prévaut, J. Voies d‘ exécution et procédures de distribution, Stauskienė E., Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymas, Simaitis R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese).

1 Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. // Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr. 33-104.

2 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas //Valstybės žinios, 2002-04-06, Nr. 36-1340 .

3 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // 1950-11-04. Valstybės žinios, 1995-05-16, Nr. 40-987.

4 Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Klaipėda” laikraščio redakcija ir Kazimieras Jonas Jocius v. antstolė Brigita Tamkevičienė, bylos Nr. 3K-3-85/2005, kat. 129.1.

5 Žolynas M. Vykdymo procesas – civilinio proceso stadija ar savarankiškas procesas? // Teisė, 2007, 62 tomas.

6Кузнецов, Е. Н. Исполнительное производство Франции. Санкт-Петербург : Издательский дом Санкт Петербургского университета, 2005, p. 46.

7 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje antstolis AB „Vingriai“ v. antstolis Vytenis Stungurys, bylos Nr. 3K-3-460/2006, kat. 129.4 (S).

8 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje antstolis R. V. v. UAB „Smailė“, bylos Nr. 3K-3-255/2008, kat. 129.4 (S).

9 Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 53-2042, 2 str. 1 d.

10Kalverš, R. Teismo ir kitų institucijų sprendimo vykdymas. Vilnius: Saulužė, 2002, p. 3.

11 Simaitis R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Justitia, 2007. P. 202

12Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 53-2042.

13 Sprendimų vykdymo instrukcija patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ // Valstybės žinios, 2005-11-03, Nr. 130-4682.

14 Simaitis R. „Kokio antstolio reikia Lietuvai – turtingo ar vargšo?“, Justitia, 2007, Nr. 1.

15 Simaitis R. „Vykdymo išlaidų problematika“, Teisė, t. 60,Vilniaus universiteto leidykla, 2006.