Televizija kaip viešųjų diskusijų erdvė : temos ir kalbėtojai

Televizija dar labiau paspartino visuomeninių erdvių (politinės, pilietinės ir privačios) susiliejimą, suartinimo darbą, atlikdama tarpininko, arbitro, socialinio teisingumo vykdytojo vaidmenis. Audiovizualinė žiniasklaida suartino politikos ir pilietinę erdves- išaukštino piliečių atstovą, žmogų iš gatvės. Labai suartėjo politikos ir privati erdvės, pradėta akcentuoti politikų familiarumą, paprastumą, atvirumą, atskleidžiamas jų asmeninis gyvenimas. Privaloma politiko kompetencijos dalimi tampa komunikaciniai gebėjimai- iškalba, išvaizda, elgesio prie mikrofono įgūdžiai (Gudauskas, Čiužaitė  ir kt.,  2012).

Televizija deklaruoja žodžio laisvę, viešojo intereso gynimą, rūpestį paprastu žmogumi, tačiau esminis konkurencinės, neotelevizijos tikslas- suburti kuo didesnę auditoriją, dažnai nurungia socialinio teisingumo ar mėginimo išsiaiškinti tiesą siekius. Neotelevizijos  ir realybės televizijos žanrai kuria televizijos demokratijos iliuziją. Auditorijos dėmesio siekiama eskaluojant konfrontaciją, skatinant ne dialogą, o nesusikalbėjimą. Taip iškyla patrauklumo ir patikimumo dilema (Gudauskas, Čiužaitė  ir kt., 2012).

Televizijos gebėjimas megzti dialogą tarp įvairių visuomenės sluoksnių, platus diskutuojamų temų spektras, režisūrinė pokalbio įvairovė leidžia kalbėti apie naujas keitimosi nuomonėmis formas, realizuojamas audiovizualinės žiniasklaidos kanalais. Televizija tampa vieta, kur reiškiasi naujoji spektaklio demokratija, kurioje sausą faktologiją keičia emocijos, refleksiją- veiksmas, idėjas- asmenybės žavumas. Politiko asmenybė ir charakteris tampa daug įdomesni už politines aktualijas (Pečiulis, 2007).

Kuriami ryšiai tarp viešosios piliečių erdvės bei privačios individų erdvės, viešojoje erdvėje atkartojant visuomenės nuomones. Žmogus televizijoje tampa įtakingesnis, turi daugiau galios  (Bourdieu, 1998).

C. Mouffe (1992), pastebi, jog šiuolaikinė visuomenė neturi bendro, vienijančio tikslo. Dėl to nėra ribos tarp viešumo ir privatumo. Atsiranda segmentuota informacijos vartotojų rinka ir masinė komunikacija tampa tokia pat svarbi kaip ir kiekybinė.

Didelės įtakos pokyčiams turėjo ir pasikeitęs Europos audiovizualinis reguliavimas, kuomet valstybės monopolį pakeitė konkurencinė  kova tarp  audiovizualinės rinkos dalyvių. Dėl to pakito ir viešosios erdvės suvokimas. Monopolio sąlygomis buvo formuojama viešoji nuomonė, sudaromos galimybės kolektyvinei valiai.  Kaip teigė B. Miege, atsiradus komercinei medijų  rinkai viešoji erdvė tapo konfliktiška erdve, kurioje medijos skirtos ekonomikos ir politikos grupių klientams (Pečiulis, 2005).

Tema : „Televizija kaip viešųjų diskusijų erdvė: temos ir kalbėtojai“

Temos aktualumas: šiuolaikinėje televizijoje žurnalistika pamiršta savo funkcijas. Čia daugiausiai vyrauja pramoginė- komercinė funkcija. Laidose diskutuojama ne pačiomis reikšmingiausiomis temomis, kuriomis nesiekiama šviesti, auklėti ar informuoti, o labiau formuoti kažkokias nuostatas. Pasirenkami pašnekovai taip pat ne visada kompetentingi kalbėti diskutuojama tema, kviečiami dėl laidos reitingų, populiarumo. Reaguodama į rinkos pokyčius, visuomeninė televizija slenka nuo socialumo (visuomenei aktualių dalykų) link individualumo (konkretaus žmogaus problemų), nuo stabilumo (klasikinio žanrų, laidų išdėstymo) link ieškojimų (mėginimų išlaikyti žiūrovus (Pečiulis, 2007). Kaip viename straipsnyje teigė Ž. Pečiulis,  taip ir gyvena televiziniame kvadratėlyje du keistuoliai- amžinai nelaimingas, susikūprinęs rūpintojėlis ir dietų iškankinta, savo trimis išmatavimais susirūpinusi manekenė, tarsi nieko daugiau pasaulyje nebūtų (Pečiulis, 2002).

Temos naujumas: darbų panašia tematika rasta nedaug. Panašų tyrimą atliko T. Ruseckas, magistro darbe tema: „Pokalbių šou kaip demokratijos atspindys“ (2011). Taip pat Kristina Aleksynaitė, magistro darbe tema „Televizijos diskusijų laidos: ginčo modeliavimo metodai“ (2006). Nemažai straipsnių apie televiziją, bei laidas, jų turinį, tematiką, pašnekovus yra parašęs Žygintas Pečiulis. Tačiau, konkrečiai tik apie diskusijų laidų temas ir pašnekovus, darbų nėra, todėl tikslinga ir reikalinga aptarti diskusijų televizijoje reikšmę ir jų aktualumą. Analizuoti kaip šiandieninėje televizijoje vyksta diskusijos, kokiomis temomis diskutuojama, ir ar toms temoms atskleisti pasirenkami tinkami pašnekovai.

Problema: šiandieninės televizijos pokalbių laidose galime pastebėti, jog daugiausiai diskutuojama ne reikšmingomis temomis- susijusiomis su visuomenei svarbiais socialiniais, kultūriniais, politiniais klausimais, o „popsinėmis“: apie dietas, asmeninius žinomų žmonių gyvenimus, plastines operacijas ir t.t. Į laidas kviečiami pašnekovai dažniausiai būna taip pat  žinomi žmonės, neatsižvelgiant į jų kompetenciją kalbėti tam tikra tema. Laidos remiasi tuščiu ginčijimusi ir rėkavimu, galiausiai taip nieko ir neišsiaiškinus. Taigi, kokią įtaką televizijos reitingų  ir populiarumo siekimas daro pokalbių laidų temų bei pašnekovų pasirinkimui?

Darbo objektas: Viešos diskusijos televizijoje.

Darbo tikslas: Identifikuoti viešųjų diskusijų televizijoje temas ir kalbėtojus.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti televizijos kaip viešosios diskusijų erdvės funkcijas teoriniu aspektu.
2. Apibūdinti dialoginių žanrų televizijoje veikėjus ir jų paskirtį.
3. Išanalizuoti televizijos kaip viešosios erdvės diskusijų laidų tematiką ir aptarti kviestinius pašnekovus.
4. Nustatyti žiūrovų kriterijus, renkantis televizijų diskusijų laidas.

Metodai: mokslinės literatūros analizė , stebėjimo metodas,  anketinės apklausos metodas, turinio analizės metodas, lyginimo metodas, apibendrinimo metodas,  kiekybinė  duomenų analizė .

Darbo struktūra: teorinė ir praktinė dalys. Teorinėje- buvo suformuota televizijos kaip viešųjų diskusijų erdvės teorinė samprata. Antroje  dalyje- atlikti  laidų stebėjimo, turinio anlizės bei žiūrovų apklausos tyrimai. Darbo pabaigoje pateiktos išvados apibendrinančios teoriją ir gautus tyrimų rezultatus. Prieduose pateiktose  lentelėse pažymėti laidų stebėjimo analizės pagrindiniai aspektai.

Darbo teorinis ir praktinis reikšmingumas: teorinės darbo dalies rezultatai gali būti reikšmingi tuo, jog buvo suformuotos tam tikros tendencijos, išryškinant televizijos kaip viešosios erdvės formavimąsi, kaitą, funkcijas. Pagal tai, galima įžvelgti  kaip keitėsi viešoji diskusijų erdvė, kokios problemos iškyla šiandien, ką reikia tobulinti. Praktinė darbo dalis padėjo nustatyti šiandieninės televizijos diskusijų laidų tematiką bei kviestinius pašnekovus, todėl tai gali padėti atskleisti konkrečius šiandieninės televizijos kaip viešosios diskusijų erdvės trūkumus, ieškoti jų sprendimo būdų. Anketinės apklausos rezultatai parodė žiūrovų nuomonę apie diskusijų laidas  televizijoje ir suteikė visiškai naują informaciją, kuri gali padėti nustatyti, į kuriuos televizijos kaip viešosios diskusijų erdvės aspektus reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį.