Mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo paplitimas ir raida

Temos aktualumas ir naujumas. Šiandien dažnai girdime, kad itin daugėja hiperaktyvių vaikų. Valstybinis psichikos sveikatos centras (2010) vaikų hiperaktyvumą apibūdina kaip hiperkinezinius sutrikimus, arba dėmesio stokos ir padidėjusio aktyvumo sutrikimus. „Hiperkineziniai sutrikimai, arba dėmesio stokos ir padidėjusio aktyvumo sutrikimai – tai vaikų elgesio sutrikimas, pasireiškiantis padidėjusiu aktyvumu, nedėmesingumu, impulsyvumu, savireguliacijos ir savikontrolės stoka.“ (Valstybinis psichikos..., 2010, p.1)

Mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo temai mokslininkų darbuose skiriama pakankamai daug dėmesio. Galima išskirti Čepėnaitės ir Diomšinos publikaciją „Vaikų ir paauglių, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, ugdymo ypatumai“ (Čepėnaitė, Diomšina, 2015). Šiame straipsnyje plačiai analizuojama hiperaktyvumo raida ir paplitimo tendencijos. Luničevaitės magistro darbe (Luničevaitė, 2009) plačiai pristatyta mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo epidemiologija. Gaižauskienės (2004), Piščalkienės ir kt. (2007), Beišienės (2008), Luničevaitės (2009) ir kitų autorių darbuose plačiai pristatoma vaikų (tame tarpe ir mokyklinio amžiaus) hiperkinezinių sutrikimų diagnostikos problemos bei gydymo variantai.

Kaip teigia Luničevaitė (2009), Lietuvoje ir užsienyje hiperaktyvumui taikoma skirtinga ligų klasifikacijos sistema. Pagal lietuviškąją sistemą, kuri remiasi Tarptautine statistine ligų ir sveikatos problemų klasifikacija, hiperaktyvumas įvardijamas kaip hiperkineziniai sutrikimai (šį terminą pateikia ir Valstybinis psichikos sveikatos centras). Tuo tarpu analizuojant užsienio autorių tekstus matyti, kad hiperaktyvumas įvardijamas kaip dėmesio deficito/hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) pagal Amerikos psichiatrų asociacijos klasifikaciją. Autorės Čepėnaitė ir Diomšina (2015, p.116) ADHD terminą sulietuvina įvardindamos tai kaip aktyvumo ir dėmesio sutrikimus (ADS).

Nors autoriai nesutaria, koks iš tikro yra hiperaktyvių vaikų paplitimo procentas pasaulyje ir Lietuvoje (jau minėtas Valstybinis psichikos sveikatos centras teigia, kad įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis hiperaktyvumo sutrikimai nustatomi nuo 1-2 iki 10-20 proc. vaikų,), tačiau sutartinai teigiama, kad:

• pirmiausia, pastebima hiperaktyvumo sutrikimų atvejų augimo tendencija (tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje);
• antra, hiperaktyvumo problemos itin paaštrėja būtent mokykliniame amžiuje nuo 7 iki 12 metų; vėliau, vaikui augant, padidėjusio judrumo simptomai sumažėja.  

Todėl aktualu analizuoti autorių atliktus tyrimus bei pateikiamus statistinius duomenis apie tai, koks yra mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo paplitimas, kokia yra šio hiperaktyvumo raida, kaip keičiasi požiūris į mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo diagnostiką bei taikomas gydymo priemones.

Darbo tikslas. Apžvelgti mokyklinio amžiaus vaikų hiperaktyvumo paplitimą ir raidą.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti hiperaktyvumo teorinius aspektus.
2. Nustatyti šeimos, auginančios hiperaktyvų vaiką, aplinkos pokyčius.
3. Įvertinti hiperaktyvių mokyklinio amžiaus vaikų ugdymo ir elgesio raiškos ypatumus.
4. Nustatyti pagalbos poreikį ir turinį šeimoms, auginančioms hiperaktyvų vaiką.

Darbo metodai. Baigiamajame darbe taikomi teoriniai: aprašomasis, mokslinės literatūros analizės ir sisteminimo metodai bei empiriniai – pusiau struktūruotas interviu.

Darbo struktūra. Pirmoje darbo dalyje pateikiami vaikų hiperaktyvumo teoriniai aspektai. Pristatomi hiperaktyvumo apibūdinimai, hiperaktyvumo simptomai, analizuojamos hiperaktyvumo diagnostikos ir gydymo problemos. Antrojoje darbo dalyje, remiantis autorių atliktais tyrimais ir statistiniais duomenimis, analizuojama hiperaktyvumo raida ir paplitimas mokyklinio amžiaus vaikų tarpe įvairiose pasaulio šalyse bei Lietuvoje. Trečiojoje dalyje pateikta tyrimo metodologija bei tyrimo rezultatų analizė. Pabaigoje pateikiamos išvados bei rekomendacijos.